Šiandien galime tik pasvajoti apie patogų susisiekimą traukiniais net su mūsų kaimynais latviais, jau nekalbant apie į vakarus esančią Europą. O štai 1917 m. spalio 20 d. vokiečių valdžios „oficiozas“ Lietuvoje „Dabartis“ pranešė apie reguliaraus traukinių maršruto tarp Berlyno ir Rygos atidarymą, pasakojama LRT RADIJO laidoje „Nepriklausomybės dienoraštis“. Kaip buvo rašoma, iš Rygos traukinys kasdien vyko per Šiaulius, Tilžę, Įsrutį, Olštyną, Torunę, Poznanę, Frankfurtą prie Oderio ir lygiai po 24 val. pasiekdavo Berlyną: „Tarp Berlyno ir Olštyno yra miegamų vagonų, tarp Olštyno ir Rygos veikia vagonas-restoranas.“

Nelabai galime įsivaizduoti karo siaubą

Vokiečiai tęsė puolimą Rygos įlankoje. Rusijoje ši ataka ir Saremos salos užėmimas sukėlė nemenką sumišimą. Štai Rusijos spaudos pranešimas:

„Paskutiniu laiku didžiausios svarbos mūšiai įvyko Baltijos jūroje. Vokiečiai jau seniau bandė įsiskverbti į Rygos įlanką. Dabar Ezelio sala jau vokiečių rankose. Ezelio salos paėmimas vokiečiams žymiai padės cepelinais atlėkti ir mėtyti bombas Petrapilyje. Laikraščiuose buvo žinių, kad jau vienas cepelinas buvo nulėkęs net netoli Helsinkio, Suomijos sostinės.“

Dėl vokiečių puolimo vėl suaktyvėjo kalbos apie Rusijos sostinės perkėlimą į Maskvą, buvo pradėta Talino evakuacija.

Šiandien skaitydami apie karus istorijos vadovėliuose ar karus, vykstančius kažkur toli nuo Lietuvos, nelabai galime įsivaizduoti siaubą, kurį karas kėlė paprastiems lietuvaičiams, pakliuvusiems į karo mėsmalę. Štai kelios ištraukos iš Britanijos armijos kareivio Petro Karaševičiaus laiško kunigui Matulevičiui iš Ipro mūšio lauko. Laišką išspausdino Škotijos lietuvių laikraštis „Išeivių draugas“.

„Buvau tris kartus ugnij ir dabar sužeistas guliu ligoninėje... Dabar prašau Dievo, kad daugiaus nereikėtų regėti tos peklos... Pirmą kart nuėjęs į apkasus išbuvau 8 dienas... Karė baisus žodis, dabar gerai suprantu kodėl meldžiamės: „nuo maro, bado, ugnies ir karės išgelbėk mus Viešpatie“...

Buvo tamsi naktis, ėjome ant aukšto kalno... į rytus nuo Ypres. Nieko nebuvo matyti kaip tik duobės, vanduo ir purvynas, tarp to maišėsi grobai negyvų arklių ir kūnai užmuštų kareivių. Baisi smarvė, negalima buvo kvėpuoti. Žiurkės bėgiojo po duobes pulkais ir žmonių visai nesibijojo...

Dieną kanuolės ne taip griauna, bet naktyj tai išvien tik ugnis liejasi, kad galima net skaityti. Žemė dreba po kojomis, kaip gyvas aš negirdėjau tokios perkūnijos... Ant rytojaus eidamas į apkasus tik vienoje vietoje suskaičiavau apie 50 užmuštų. Sudrebėjo nervai ir iš širdies nenoromis veržėsi klausimas: už ką ir kam gi šios žudynės, ar kad apsaugoti ir prikimšti turčių kišenius, ar kad užganėdinti tuščią ir kvailą valdonų puikybę?“

Lietuvių inteligentija Rusijoje ėmėsi naujos iniciatyvos

Tikriausiai dar prisimenate, kaip atsargiai ir atvirai neigiamai apie Vilniaus konferenciją ir išrinktą Lietuvos Tarybą 1917 m. spalio 6 d. numeryje buvo rašyta Peterburgo „Liaudies sąjungos“ leidinyje „Vadas“:

„Paskutinės žinios rašo, kad Vilniuje sušauktas Seimas, kuris turi aptarti šalies reikalus ir išrinkti Lietuvos vyriausybę... Nežinodami gerai, kas Seime dalyvauja, mes turime būti labai atsargūs. Nereikia per daug lengvai tikėti, kad Vokietija ims ir duos mums demokratingą respubliką... Labai galimas dalykas, kad Seime dalyvauja kaip tik tie žmonės, kurie yra vokiečių pusėje.“

O štai jau po dviejų savaičių spalio 21 d. „Vadas“ su džiaugsmu ir patosu rašo apie Vilniaus lietuvių konferenciją, cituodami Šveicarijos lietuvių biuro pranešimą:

„Lietuvių Seimas, susirinkęs Vilniuje rugsėjo 22 dieną, vienu balsu nusprendė reikalauti Lietuvai nepriklausomybės, apsaugojant mažesniųjų tautų teises. Galutinai gi šalies valdymo būdas bus rišamas Lietuvos Kuriamajame Seime Vilniuje.“

Ne mažiau džiaugsminga gaida ši tema tęsiama ir laikraščio vedamajame „Lietuva ir mes“:

„Džiaugsmingų žinių ateina iš Lietuvos. Paskaitykime Vilniaus Seimo nusprendimus ir tikrai nudžiugsime... Vilniaus Seimas stato mums prieš akis tikrą tautos vienybės paveikslą.“

Vienybės tema ne be reikalo prisimenama šiame straipsnyje. Visi iki šiol buvę mėginimai suvienyti Rusijos lietuvius kovai už Lietuvos laisvę žlugdavo dėl partinių ginčų. Dešiniųjų pažiūrų Liaudies sąjunga negalėjo pamiršti Peterburgo Rusijos lietuvių Seimo nesėkmės. Todėl lietuvių inteligentija Rusijoje ėmėsi naujos iniciatyvos – bandymo įkurti vienijantį centrą, kurio būtinybę argumentuoja „Vado“  straipsnyje komiteto, pasiūlyto Lietuvos Karininkų sąjungos ir Peterburgo garnizono karinio komiteto, nariai – Kazys Grinius, Jonas Jablonskis ir Pranas Mašiotas:

„Gyvename be galo svarbų momentą. Artinasi laikas, kada bus sprendžiama, ar turi lietuvių kraštas laisvėje ir nelaisvėje toliau gyventi... Kitos tautos, bendriesiems savo reikalams spręsti, turi įsisteigusios tam tikras organizacijas, kurios kalba ir turi kalbėti kur reikiant ir tautos vardu. Vienos tokios organizacijos, bendriesiems krašto ir tautos reikalams spręsti, vieni lietuviai neturi...

Vykdydami šį mūsų Karininkų Sąjungos nusprendimą, mes turime tuojau organizuoti Lietuvių Tautos Komitetą – išrinkti tam tikrą skaičių žmonių Komiteto darbui dirbti...

Aišku betgi, jog organizuojamam Tautos Komitetui daug naudingiau bus ir visas jo darbas bus vaisingesnis, jei prie jo organizavimo prisidės ir šių dienų mūsų partijų atstovai. Prisidėti prie mūsų darbo prašome dėl trijų dalykų:

a) Šiuo tarpu būtų labai svarbu tiksliai nustatyti visos šio Komiteto pareigos...

b) Tautos Komitetui laikyti turėsime surasti ir lėšų savo tarpe...

c) Komiteto nariai turi būti, kaip jau sakyta, savo darbe visai laisvi. Juos turime rinkti mes visi – partijų atstovai ir mes trys žmonės – ir įgalioti juos tautos vardu bendrajam ir didžiajam mūsų šių dienų darbui dirbti.“

Šis kreipimasis skirtas svarbiausioms to meto Rusijos lietuvių partijoms ir susivienijimams:

„Šiuo mūsų raštu kviečiamos septynios mūsų partijos: a) Rusijos social-demokratų partija (Lietuvių rajonas), b) Lietuvos social-demokratų partija, c) Lietuvos socialistų-liaudininkų partija, d) Lietuvių tautos laisvės Santara, e) Tautos pažangos partija, f) Krikščionių demokratų partija ir g) Liaudies sąjunga.“

Stokholmo konferencija sujudino viso pasaulio lietuvius

Šis partijų pasitarimas, turėjęs įvykti Voroneže rugsėjo pabaigoje–spalio pradžioje, buvo atidėtas dėl kito Lietuvos bylai svarbaus įvykio:

„Kadangi dabar Stokholme svarbi lietuvių konferencija, tai Karininkų Vykdomajam Komitetui pil. Jablonskis praneša, kad pasitarimas Voroneže atidėtas:

Netrukus daug kas išvažiuoja į Stokholmą pasitaryti su Lietuvos atstovais. Iš jų laukiame labai svarbių žinių.“

Stokholmo konferencija tikrai labai sujudino viso pasaulio lietuvius. Tai galima įvertinti ir iš Šveicarijoje gyvenusio  kanauninko Konstantino Olšausko laiško Rusijon Martynui Yčui:

„... būtų labai svarbu ir reikalinga, kad jūs pasiųstumėt bent du žmogu Stokholman. Yra svarbių dalykų aptarimui. 1. Lietuvos ateitis. Ir sąjungininkai ir vokiečiai turi maždaug nustatytus planus dėlei Lietuvos. Apie tat žinoma iš oficialių šaltinių. Mes turime energingai dirbti, kad tuos planus padarius mums kuo geriausiais. 2. Dabartinis Lietuvos padėjimas. Užimtoj Lietuvoj gyvenimas nestovi ant vietos – eina pirmyn... Ypač svarbu yra jau dabar pradėti organizuoti ir tvarkyti visuomenės, o gal ir valstybiniai reikalai.“

 „Vadas“ mini ir kitą svarbų mūsų kraštui būsimą įvykį – Lozanos konferenciją: „Yra žinių, kad Lozanoje šaukiamas Seimas.“

Toliau trumpai išvardijami svarbiausi Seime numatomi svarstyti klausimai: valstybės atkūrimas ir jos santvarka, sienų nustatymas, santykiai su mažumomis, monetarinė politika ir t. t. Pranešime pažymėta, jog „atvykimas atstovų iš Lietuvos yra užtikrintas“, be to, bus delegatų ir iš Amerikos.

Kaip matom, Vilniaus konferencija ir Lietuvos Tarybos veikla smarkiai pakeitė lietuvių išeivių aktyvumą ir norą kuo skubiau spręsti tėvynės ateities klausimus. Įvertinę Vilniaus konferencijos nutarimus ir pamatę pirmuosius Lietuvos Tarybos darbus, užsienio lietuviai skubiai ėmėsi organizacinio darbo, vienydami visų pastangas bendram reikalui – valstybės atkūrimui. 

Komentarai (1)