Unikali pasipriešinimo forma - viename savo istorijos etape „Citroën“ specialiai gamino greitai gendančius automobilius (3)
Esminis valstybės ir jai karo metu ginklus tiekiančios įmonės bendradarbiavimo bruožas yra tas, kad gamintojai dažniausiai nenori, jog karas baigtųsi, juk tai jiems generuoja itin didelį pelną. Tiesa, ne visi pramonės įmonių savininkai palaiko tokią idėją, o prancūzų inžinierius Andre Citroënas buvo vienas iš tokių.
Prisijunk prie technologijos.lt komandos!
Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.
Sudomino? Užpildyk šią anketą!
A. Citroëno įmonė Pirmojo pasaulinio karo metu Prancūzijai masiškai gamino karinę ginkluotę, tačiau jis suvokė, kad tai nesitęs amžinai. Jis taip pat žinojo, kad jo valdomas fabrikas turės užsidaryti, nebent po karo būtų gaminami nebe ginklai, o kas nors kita. Taigi, jis nusprendė, kad gamins automobilius, nes 6 metus iki karo dirbo prancūziškų automobilių gamykloje „Mors“. Ties savo automobilių gamykla jis pradėjo dirbti 1916 metais – du metai prieš pasibaigiant karui.
Pasibaigus karui, vos po keturių mėnesių A.Citroën jau gamino savo automobilius. Lengvas, sąlyginai prieinamas, 18 arklio galių „Citroën Type A“ buvo tikras pasiekimas, o 1920 metais Paryžiuje įsikūrusi kompanija per dieną jų pagamindavo net 100. Iš viso šio automobilio modelių buvo pagaminta apie 24 000, kol galiausia „Type A“ pakeitė „Type B2“.
Tuo metu automobiliai buvo gaminami išformuotas metalines paneles pritvirtinant prie medinių rėmų, kurie suteikė automobiliui formą ir struktūrą, tačiau kuomet „Citroën“ nuo B2 modelio perėjo prie B10 – jie automobilius ėmė gaminti su visiškai nauja ir šiuolaikiška metaline konstrukcija.
Medinės struktūros atsisakymas buvo tikra revoliucija, tačiau panašu, kad „Citroën“ įkūrėjas kuriam laikui buvo užmiršęs savo automobilių gamyklas ir nustojo gaminti naujus modelius. Dėl šios priežasties įmonė ėmė patirti didelius nuostolius, nes visų akys ėmė krypti į jų konkurentus, kurie į rinką išleisdavo naujų automobilių.
Kai A. Citroënas suprato, kad jis ir toliau privalo kurti inovacijas, buvo jau šiek tiek per vėlu. 1934 metais pasirodė novatoriškas „Traction Avant“ su vientiso kėbulo dizainu, priekiu varomais ratais ir nepriklausoma priekine pakaba. Tiesa, šio automobilio gamyba buvo labai brangi, todėl „Citroën“ tais pačiais metais paskelbė bankrotą. Neilgai trukus mirė ir jos įkūrėjas A.Citroënas.
Tiesa, po poros metų ši kompanija vėl atsigavo kai ją išgelbėjo padangų gamintojas „Michelin“.
„Traction Avant“ automobilio modelio pardavimai vėl šoktelėjo, tačiau tuo pat metu Prancūzija vėl atsidūrė karo epicentre. Tuo metu „Citroën“ kompanijai vadovavo buvęs Prancūzijos oro pajėgų kapitonas ir Pimojo pasaulinio karo didvyris Pierras-Julesas Boulangeris, draugų vadintas tiesiog PJB. Jis labai nemėgo nacių ir piktinosi šalies okupacija.
Knygoje „Citroën 2CV istorija“, kurios autorius Johnas Reynoldsas, rašoma, kad „Citroën“ kompanija buvo verčiama gaminti automobilius Vokietijos kariuomenei, o tai šios kompanijos vadovui labai nepatiko. P.J.Boulangeris savo gamyklos darbuotojams nurodė, kad šie alyvos talpos matuoklius įrengtų kitoje vietoje, o tai reiškė, kad kaskart naciams tikrinant alyvos lygį automobilyje – jiems rodydavo, kad talpa pilna, nors iš tiesų taip nebūdavo.
Būtent dėl to nacių vairuojami automobiliai sugesdavo ne gamykloje, o kelyje – tai vokiečius kartais pastatydavo ir į itin nepatogią padėtį. Be to, PJB okupacijos metais ignoravo visus nacių įsakymus stabdyti automobilių gamybą. „Citroën“ dizaineriai vis tiek slapta susitikdavo ir kurdavo naujus automobilių modelius, kurie padidintų kompanijos pelną po karo, o ir būtų naudingi Prancūzijai.
Įdomu tai, kad „Citroën“ itin domėjosi galimybe perimti vieną iš okupantų lėktuvų dizaino elementų ir perkelti šį elementą į savo automobilius.
Parengta pagal „Core 77“.
