Ankstų 1888 m. rugpjūčio 5 d. rytą 39 metų Bertha Benz, automobilių pradininko Karlo Benzo žmona, išsėlino iš namų ir be vyro žinios vienu iš automobilių išvažiavo į kelią.

Į 106 km kelionę ją lydėjo du jos paaugliai sūnūs Richardas (13) ir Eugenas (15). Šios istorinės kelionės tikslas buvo įrodyti jos vyrui, kad jo išradimas vertas dėmesio ir gali būti naudojamas ilgoms kelionėms.

Pirmasis automobilis

Bertha Benz aktyviai dalyvavo savo vyro versle. Prieš Karlui ir Bertai susituokiant, Bertha dalį savo kraičio panaudojo investuodama į jo žlugusią geležinių konstrukcijų įmonę. Kai Karlas persikėlė į naują gamybos įmonę, Bertha toliau finansavo savo vyro investicijas.

Nors Karlas buvo puikus inžinierius, jis nebuvo didelis verslininkas. 1885 m. Karlas baigė kurti savo pirmąjį automobilį „Motorwagen“ – triratį, varomą 954 cm³ darbinio tūrio vieno cilindro keturių taktų varikliu, išvystančiu 500 vatų esant 250 aps./min. Jis laikomas pirmuoju pasaulyje automobiliu. Karlas savo išradimą visuomenei pristatė 1886 m. liepos mėn.

Visuomenės atsakas į Karlo išradimą buvo šaltas ir pilnas skepticizmo, ir tai Bertą jaudino labiau nei Karlą. Karlas sureagavo sukurdamas dar du patobulintus modelius – modelis Nr.2 buvo varomas 1,5 AG varikliu, o modelis Nr.3 turėjo 2 AG variklį, leidžiantį transporto priemonei pasiekti maksimalų maždaug 16 km/h greitį. Karlas taip pat patobulino važiuoklę. Jis pridėjo ratus su mediniais stipinais ir rankinį stabdį ant galinių ratų.

Tuo tarpu Berta nerimo. „Karlas, perfekcionistas, stengėsi viską padaryti teisingai, prieš žengdamas kitą žingsnį“, – rašė Johnas Lienhardas knygoje „Mūsų išradingumo varikliai“. „Bertha puikiai žinojo, kad negalima tobulinti dizaino prieš jį išbandant. Ir ji labiau tikėjo Karlo automobiliu nei jis“.

Lemtinga kelionė

Taigi ji parengė planą. 1888 m. rugpjūčio 5 d. rytą, Manheime, Karlui dar miegant, Berta kartu su dviem sūnumis išėjo iš namų ir atsargiai patraukė į gamyklą. Jie tyliai išstūmė transporto priemonę – „Motorwagen Nr. 3“ – iš dirbtuvių ir užvedė tik tada, kai buvo toliau nuo namų.

Pasakojama, kad Berta Karlui ant virtuvės stalo paliko raštelį, kuriame pasakė, kad jie lanko jos mamą Pforcheime. Ji nepaminėjo automobilio, o Karlas manė, kad jie važiavo traukiniu. Tik vėliau dienos metu pastebėjęs, kad jo automobilis dingo, jis suprato, ką padarė jo žmona.

Nežinoma, kaip Karlas Benzas reagavo į nedidelį žmonos nusižengimą, tačiau galima daryti prielaidą, kad jis galėjo būti šiek tiek sunerimęs. Kelyje iš Manheimo į Pforzheimą buvo daug atkarpų, kurios buvo netinkamos automobiliams. Pati Berta nebuvo tikra dėl maršruto. Ji žinojo, kad turi laikytis jiems žinomų vietų ir kelių, ir iš pradžių patraukė link Weinheimo. Iš Weinheimo jie patraukė į pietus, į Vyslochą.

Didelio susirūpinimo šaltinis buvo benzinas. Automobilis neturėjo degalų bako. Vietoj to visas 4,5 litro benzino atsargos buvo kaupiamos karbiuratoriuje, iš kurio benzino garai buvo siurbiami į variklį uždegimui. Tais laikais benzinas buvo parduodamas vaistinėse kaip valymo priemonė „ligorino“ pavadinimu. Kelionės metu Bertha pripildė savo automobilį Vysloche, o paskui vėl Langenbrückene ir Bruchsale.

Tęsinys kitame puslapyje:

Komentarai ()