Filmai nemeluoja: kuklių, bet geležinių nervų muzikantų didvyriškumas - ką jie tokio padarė skęstančiame „Titanike“ ir kodėl vėliau buvo pripažinti didvyriais (1)
1997 metais išleistame filme „Titanikas“ yra vienas labai trumpai parodytas, bet labai ryškus motyvas - ant denio įsitaisę ir iki paskutinių minučių grojantys muzikantai. Tai - labai gražus ir meniškas siužetas, tačiau ar jis turi ką nors bendro su realybe? Iš tiesų nustebsite sužinoję tiesą.
Prisijunk prie technologijos.lt komandos!
Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.
Sudomino? Užpildyk šią anketą!
„Titanikas“ buvo prabangus laivas pagal 1912 metų standartus. Todėl tikrai nieko keisto, kad jame dirbo muzikantai. Tai buvo aštuoni jauni muzikantai, įvaldę savo daugiausia styginius instrumentus. Jie dirbo dvejose atskirose grupėse - penkių žmonių orkestras grojo vakarais, sekmadieniais ir šiaip arbatos laiku. Tuo tarpu trio, sudarytas iš pianisto, smuikininko ir violončelininko grojo kavinėse. Muzikantai buvo gana jauni - jų amžius svyravo nuo 20 iki 33 metų. Įdomu ir tai, kad juos pasamdė ne „White Star“ kompanija, kuriai ir priklausė „Titanikas“ , o atskira bendrovė, kuri keleiviniams laivams parūpindavo muzikantų. Kita vertus, aštuonetas patogiai gyveno antros klasės kajutėse ir labai patiko „Titaniko“ keleiviams.
Nors muzikantai tikrai nebuvo turtingi, su jais noriai kalbėjosi ir pirmos klasės keleiviai. Jie buvo išsilavinę, kuklūs ir labai geri pašnekovai. Visi jie buvo kilę iš Didžiosios Britanijos, išskyrus Rogerį Marie Bricouxą, kuris buvo prancūzų violančelininkas, ir Georges Alexandre Krinsą, kuris buvo belgų smuikininkas. Abi muzikantų grupės pasipuošusios ir pasitempusios kasdien linksmino keleivius, kurie vakarais mėgo pašokti. Tačiau linksmybės baigėsi anksčiau laiko, kai 1912 metų balandžio 14 dienos naktį „Titanikas“ atsitrenkė į ledkalnį.
Istoriją po to jau žinote - kilo panika, į radijo signalus niekas neatsakė, pirmiausia buvo gelbėjami turtingesni keleiviai, o gelbėjimosi valtys, kurių ir taip buvo nepakankamai, iškeliavo nepakankamai užpildytos. Iš viso žuvo daugiau nei 1500 žmonių, tarp jų - ir visi 8 muzikantai.
Taip, tai tiesa - muzikantai didvyriškai grojo iki paskutinės minutės, žinodami, kad nebeturės laiko išsigelbėti. Šįkart jie grojo visi 8 kartu, daugiausia - ramią, lėtą muziką. Iš pradžių jie grojo pirmosios klasės denyje, vėliau pajudėjo link laivo priekio, kur buvo ruošiamos gelbėjimosi valtys. Besigelbėjantys, skubantys ir besistumdantys keleiviai kartais kreivai pažiūrėdavo į stebėtinai ramius muzikantus, tačiau muzika veikė. Bent jau taip sako išsigelbėjusieji - atrodė, tarsi nieko baisaus nevyksta, kai groja muzika. Būdami gerbiami antros klasės keleiviai vyrai galėjo išsigelbėti. Tikriausiai juos būtų priėmę ir pirmosios klasės besigelbėjantieji. Tačiau jie liko ant denio ir nuskendo kartu su laivu. Kad ir kaip tai būtų keista, ši istorija yra tiesa - nei vienas muzikantas nebandė gelbėtis ir nenustojo groti.
Tik trijų muzikantų kūnai buvo rasti - likę 5 dingo. Tarp dingusiųjų buvo ir prancūzas Roger Bricoux, kuris kitais metais, 1913-aisiais, buvo paskelbtas dezertyru, nes neprisistatė į Prancūzijos armiją. Jis buvo laikomas dingusiu, o ne žuvusiu. Negarbingas statusas buvo panaikintas tik 2000 metais, kuomet Bricoux pagaliau pripažintas didvyriu.
Dėl savo pastangų „Titaniko“ muzikantai yra laikomi didvyriais. Jie stengėsi padėti, tuo pačiu, kaip vienas keleivis pastebėjo, grojo „savo pačių nemirtingą Requiem kaip teisę patekti į amžinos šlovės įrašus“.