Laivo „Ever Given“ avarijos aiškinimai. Kiek jie skamba patikimai? Kyla klausimas ar gigantiško laivo avarija Sueco kanale gali būti kaip nors susijusi su Rusijos interesais Arktyje. Milijardai nuostolių per dieną ir šimtai pažeistų griežtų grafikų skatina laivavedžius ieškoti naujų kelių.

Žmonėms vis dar nepaaiškinta, kodėl 400 metrų ilgio laivas „Ever Given“ nukrypęs nuo kurso užplaukė ant seklumos, taip užtverdamas Sueco kanalą. Pateikiamos kelios hipotezės, kodėl taip galėjo nutikti.

Teigiama, kad laivo kursą sutrikdyti galėjo itin stipri smėlio audra. Kyla klausimas, kokio stiprumo turėjo būti vėjas, kad sugebėtų paveikti gigantiško laivo trajektoriją. Juk jis gabena iki 20 tūkstančių konteinerių, o masė, neskaičiuojant krovinių, siekia net du šimtus tūkstančių tonų.

Laivas yra varomas dyzeliniais varikliais, kurių galia siekia 60 tūkstančių kilovatų, kaip šiuo metu galingiausio atominio ledlaužio. Tokios masės ir galios laivo inercija, plaukiant didžiausiu Sueco kanale leidžiamu greičiu – 16km/h – yra milžiniška, jam sustabdyta reikalingos kelios jūrmylės.

Aptariamas kanalas yra 200 metrų pločio, tad net labiausiai patyrusios įgulos negali plaukti be vietinių laivavedžių pagalbos. Į kiekvieną kanalu plaukiantį laivą Sueco kanalo administracija atsiunčia locmanus, o laivams, kurie dydžiu prilygsta „Ever Given“, gali būti reikalingi net keturių locmanų komanda.

Bene 200 kilometrų ilgio kanalą laivai vidutiniškai įveikia per 12 valandų. Plaukimo metu kapitonas ir jo pirmasis padėjėjas negali nė minutėlei palikti vairinės, tad budėjimus pasidalija po 6 valandas.

Kita galima incidento priežastis – trumpalaikis elektros gedimas, dėl ko laivas galimai tapo nevaldomas. Toks aiškinimas nėra tinkamas, nes šiuolaikiniuose laivuose, kaip kad „Ever Given“, pagal keliamus standartus įrengiami trys elektros generatoriai, iš kurių du dirba nuolatos, o likęs yra rezervinis.

Vairo plunksną valdo dvi mašinos, o pagal galiojančius tarptautinius reikalavimus, prieš įplaukiant į kanalą visos sistemos privalomai patikrinamos. Laivo, kurio krovinio vertė siekia 10 milijardų dolerių, reikalavimus žiūrima rimtai.

Kai kurios laivybos kompanijos nusprendė prisiimti papildomus kaštus ir nukreipti savo laivus aplink Afrikos Gerosios Vilties kyšulį. Kelionė iš Kinijos uostų į Roterdamo uostą, kuris yra didžiausias Europoje, per Sueco kanalą ir Viduržemio jūrą yra 18 su puse tūkstančio kilometrų ilgio. Tokia kelionė trunka 25 dienas, o štai plaukiant aplink Afriką kelionė gerokai pailgėja – kelias tampa 25 tūkstančių kilometrų ir trunka 34 dienas.

Toks pasirinkimas kelia piratavimo ir ypač stiprių audrų grėsmę. Užtat krovininiams laivams ir tanklaiviams nereikia mokėti Sueco kanalo administracijai maždaug 250 tūkstančių dolerių mokesčio.

Ši krizė paskatino ieškoti alternatyvos, kuri buvo rasta tolimoje šiaurėje. Incidentas paskatino laivavedžius atsigręžti į Rusiją ir jos kontroliuojamą Arktį. Atlikti skaičiavimai parodo, kad tarp Vakarų Europos ir Kinijos uostų, plaukiant šiauriniu Eurazijos pakraščiu tėra 14,5 tūkstančio kilometrų ilgio.

Šiaurės jūros keliu vadinama atkarpa driekiasi per penkias Rusijos kontroliuojamas jūras, kurios tarp birželio ir rugsėjo neužledėja, o dėl pasaulinio atšilimo ir Arkties ledų tirpimo laivybos galimybės vasaros sezonu dar pagėrėja.

Žiemą šį kelią sukausto ledas, tačiau nuo 1971 metų yra užtikrinama ledlaužių pagalba. Šiuo metu pasaulyje yra apie 120 įvairaus dydžio ledlaužių, kurių maždaug du trečdaliai priklauso Rusijai.

Šiuo metu Rusija aktyviai propaguoja šią galimybę kaip trumpesnę ir nemokamą alternatyvą tradiciniams laivybos maršrutams per Suecą. Suprantama, žiemos metu, kai jūros užsitraukia storu ledu, būtina Rusijos ledlaužių pagalba, ir šios paslaugos yra mokamos. Kol kas Šiaurės keliu krovinius gabena pavieniai užsienio vežėjai, vidutiniškai po 30-40 laivų per metus, tuo tarpu, kai per Suecą plaukia dešimtys tūkstančių laivų.

Plačiau laidoje „Kare kaip kare“.

Komentarai ()