Girokopteriu (gyroptère) arba monosparniu (monocopter) vadinamas aparatas turėjo vieną ilgą sparną, kuris besisukdamas turėjo kelti pilotus į dangų. Išrastas jis buvo Prancūzijoje 1911-1914 metais inžinierių – Alphonse Papin ir Didier Rouilly. Tokios netradicinės konstrukcijos idėją vyrams pakišo klevo sėklos. Jų apvalkalas yra ištįsęs ir sudaro vieną, ore besisukantį sparnelį, padedantį sušvelninti sėklos nusileidimą ant žemės.
Tuo rėmėsi ir naujasis Papin bei Rouilly aparatas. Jį sudarė 5,9 metrų ilgio ir 1,33 metrų pločio vienas vienintelis medinis sparnas, tarp jo ir variklio įtaisyta piloto sėdynė, vietoje važiuoklės, pritvirtinta disko formos struktūra, turėjusi paremti vis dar ant žemės stovinčią skraidyklę bei tarnauti, kaip plūduras, šiai nusileidus ant vandens.
500 kilogramus sverianti transporto priemonė turėjo būti varoma 80 AG galingumo variklio, kuris sukuria 1 200 apsukų per minutę (apm). Jis taip pat buvo suprojektuotas pumpuoti orą pro tuščiavidurį sparną ir taip pasiekti net 100 m/s greitį. Piloto kabina turėjo išlikti stabilia. Joje buvo tik du pedalai: vienas – vožtuvų atidarymui, antrasis – oro įleidimui į L formos vamzdį, kuris padeda valdyti skraidyklę. Variklio išjungimui bei įjungimui vairuotojas naudojo specialią svirtį.
Pirmieji šio, galima vadinti, sraigtasparnio protėvio bandymai buvo atidėti dėl Pirmojo pasaulinio karo pradžios. Vėliau tai padaryti pavyko tik 1915 metais. Dėl balansavimo problemų buvo pasiektas per mažas propelerio apsukų skaičius (tik 47 apm). Be to, nepavyko pritaikyti pakankamo galingumo variklio: iš pradžių buvo planuojama panaudoti 80 AG automobilio variklį, tačiau Papin ir Rouilly jo negavo.
Nors pakilti su šia mašina išradėjams taip ir nepavyko, tačiau inžinieriai savo išradimą skubiai užpatentavo. Tiesa, teoriškai aparatas tikrai skrenda (tuo galima įsitikinti žemiau esančiame vaizdo įraše), tačiau 1911-1915 metais egzistavusi techninė įranga nebuvo pakankamai galinga, kad priverstų šią skraidyklę veikti.