Versija apie lėktuvo A321 gedimą pamažu užleidžia vietą teroristinio akto versijai. Randasi vis daugiau duomenų, ekspertų nuomonių, nutekėjusios informacijos, liudijančių tai, kad lėktuvo sudužimo priežastimi tapo sprogimas lėktuvo viduje, dėl ko įvyko dehermetizacija, korpuso suirimas ir kritimas. Tiesos paieškas lydi interesų kova: teroristinio akto versija naudinga, visų pirma kompanijai. „Kogalymavia“ nori nusikratyti kalte dėl tragedijos. Kaip bebūtų keista, tačiau teroristinis aktas gali tam tikra prasme pasitarnauti ir Rusijos valdžiai.

Kol tiesa neišaiškinta, gerai matosi, kaip tarpusavyje varžosi du populiarūs paaiškinimai. Pirmąjį sąlyginai galima pavadinti „rusiškas atmestinumas“: kone dvidešimtmetis (iš tiesų 18,5 m., kas yra nemažai) neaiškios kompanijos „Kogalymavia“ lėktuvas nukrito, nes subyrėjo skrisdamas, ir niekam nerūpėjo, kokie buvo orlaivio gedimai. Buvusi antrojo piloto žmona pasakojo NTV, kad šis skundėsi lėktuvo būkle, buvo žinoma apie nuolatines variklio problemas. Žiniasklaida publikavo duomenis, kad lėktuvas jau buvo pakliuvęs į avarinę situaciją ir jos pasekmės galėjo sukelti tragediją. Senas lėktuvas, moraliai pasenusi technika, atmestinis, siekiančios išgauti didžiausią naudą mažiausiomis išlaidomis kompanijos vadovybės požiūris, – visa tai ne tiesiog mūsų realybės dalis, o gilus rusų žmogaus tikėjimas savo galia išgyventi bet kokiomis sąlygomis. Viskas Rusijoje laikosi ant snarglių, girgžda, dreba, bet stebuklingu būdu veikia – kuo ne priežastis nacionaliniam išdidumui? Būtent todėl versija apie blogą lėktuvo būklę buvo tokia suprantama: juk tai taip rusiška.

Pirmasis lėktuvo gedimo versiją atmetė „Kogalymavia“ atstovas, spaudos konferencijoje pareiškęs, kad vienintele lėktuvo sudužimo priežastimi gali būti „mechaninis poveikis į lėktuvą“ (be to, nebūtinai iš išorės, kaip rašė žiniasklaida). Tačiau jo poziciją apsprendžia korporacijos interesai, ir oro pervežimų kompanija niekas itin ir nepatikėjo. Netgi Rosaviacija visus tuos pasiteisinimus pavadino „priešlaikiniais“, o jėgos struktūrų atstovai tuoj pat metėsi įrodinėti savo reikalingumą kratomis kompanijos biure. Kiekviena su situacija susijusi tarnyba, gauna reputacinę naudą ir pelno politinius taškus. Deputatai ėmėsi eilinį kartą uždrausti senus lėktuvus, Rostransnadzor – tikrinti aviacijos parko tinkamumą, aviacijos lobistai – reikalauti smulkių oro transporto pervežėjų likvidavimo.

Aktyvios veiklos imitacija be rezultatų paskatino kitos versijos atsiradimą – konspirologinės. Internete galima rasti „tikslius įrodymus“, kas lėktuvą susprogdino FTB. Kai kas tiki paleista „žemė – oras“ raketa – kaip teroristų keršas už Rusijos dalyvavimą karinėje operacijoje Sirijoje. Tačiau kol kas praktiškai visi: Egipto ir Rusijos valdžia, „Kogalymavia“ ir Pentagonas – tvirtina, kad jokios raketos negalėjo būti.

Todėl į pirmą planą išeina kita versija – teroristinio akto su sprogimu lėktuvo viduje. Ir ši versija gali tapti toli gražu ne pačia nemaloniausia Rusijos valdžiai – žalos reputacijai prasme.

Teroristinio akto versijos naudai netiesiogiai liudija keli faktai (tariant, kad jie patikimi). Visų pirma, lėktuve nevyko nieko neįprasto. Žiniasklaida publikuoja kol kas neoficialius juodųjų dėžių duomenis. Jie nepilni ir galutinai nepatvirtini, bet ateina iš skirtingų šaltinių ir veikiausiai rodo, kad iki katastrofos pradžios lėktuvas dirbo normaliai. Mechaninis poveikis kaip tik ir galėjo būti netikėtas ir pilotų nekontroliuojamas. Antra, The Wall Street Journal, nurodydamas šaltinius, susijusius su tyrimu, pranešė, kad lėktuvas subyrėjo į dalis 4,5 km aukštyje. Nedidelės galios sprogimo kur ar bagažo skyriuje versija vertinama kai labiausiai tikėtina. Trečia, buvo ILIV padalinio Egipte pareiškimas, kad būtent jie sukėlė lėktuvo kritimą. Tačiau jokių šiuos žodžius patvirtinančių įrodymų nepateikė. Šaltiniai taipogi praneša apie nebūdinus garsus lėktuve, likus 4 minutėms iki kritimo (remiantis iššifruotais pirmaisiais „juodųjų dėžių“ duomenimis), o taip pat aptiktus nebūdingus А321 konstrukcijai elementus. Tačiau savaime tai situacijos niekaip nepaaiškina.

Teroristinis aktas – visų pirma, smūgis valstybei, jos sugebėjimui apginti piliečių gyvybes ir saugumą. Jei emsimės versija, kad lėktuvas А321 išties nukrito dėl ILIV iniciatyva įvykdyto sprogimo, tai sprogimo banga vienareikšmiškai buvo nukreipta asmeniškai į Vladimirą Putiną. Tačiau ar ji tokia jau pavojinga RF prezidentui?

Taip, auga siriškosios operacijos kaina, Rusijos geopolitinių ambicijų įgyvendinimo kaina. Taip, lėktuvo keleivius, jeigu tai išties buvo teroristinis aktas, galima pripažinti globalios Putino šachmatų partijos su Vakarais aukomis. Tačiau kitaip, nei visų ankstesnių teroro aktų, įvykdytų Rusijoje ir kuri buvo jos vidinių problemų pasekmė, atveju, šį kartą smūgis Putinui gali būti ne toks akivaizdus. Atakos šaltinis – išorinis, ir patį ILIV aktyvumo, jo teroristinės veiklos, nežmoniškos esmės, faktą sunku priskirti Putinui, kitaip, nei čečėnų separatizmo egzistavimą, kurį pagimdė federalinio centro santykis su čečėnų liaudimi.

Antras skirtumas – teroristinis aktas daug silpniau veikia visuomenės sąmonę, jei būna be įkaitų. Kasmet atsimename „Nord–Ost“ ir Beslano aukas – du neužgyjančius randus ant Rusijos kūno. Tačiau kas pamena 2004 metais mirtininkų susprogdintus du lėktuvus? Įkaitų likimai visada būna ne tik teroristų bet ir valdžios rankose – ir šiuo svertu teroristai gali spausti visuomenę. Jei įkaitų nėra, teroristinis aktas suprantamas kaip tragedija, kurios aukų skaičių sumažinti iš anksto sunku. Trečia, iki šiol karinė operacija Sirijoje buvo suvokiama išimtinai geopolitinių susirėmimų kontekste. Teroristinis aktas prieš Rusijos piliečius – karo paskelbimas visiems rusams. Sirijos kampanija tampa ne tik Putino ambicijų, bet ir nacionalinio revanšo reikalu.

Tatjana Stanovaja, Politinių technologijų centro analitikos departamento vadovė

Kremlius dabar gali rinktis poziciją turimos informacijos atžvilgiu. Kuo mažiau vienos ar kitos versijos įrodymų, tuo didesnė galimybė Rusijos valdžiai pasirinkti patogesnę. Kai reikia, galima linkti prie teroristinio akto versijos, naudojant tai kaip papildomą priežastį suaktyvinti karinę operaciją prieš ILIV. Be to, visiškai nebūtina savo poziciją skelbti galutine ir nekintama. Neapibrėžtumas – itin patogus įrankis, kuriuo Kremlius jau aktyviai naudojosi, žymėdamas savo požiūrį į Boeing 777 sudužimą Donbase: lyg ir ukrainiečių naikintuvas, lyg ir „žemė – oras“ raketa – jokio tikslumo. Svarbiausia – mūsiškiai negalėjo. Neapibrėžtumas – derlinga dirva vešėti socialinėms fobijoms, afektams, pykčiui, kuriuos paskui galima valdyti ir nukreipti ten, kur laikinai kryželiu bus pažymėtas „priešas“. Tik kyla abejonė, iki kokio lygio šis augantis socialinis įniršis gali būti kontroliuojamas ir ar nepervertina valdžia savo galimybių šią socialinę agresiją valdyti.

Татьяна Становая
slon.ru

Komentarai (5)