Po metus trukusios kelionės vandenyno platybėmis firmos Liquid Robotics autonominis robotas Wave Glider pasiekė naują pasaulio rekordą, kaip didžiausią atstumą savarankiškai įveikęs robotas.

Praeitų metų lapkritį firma Liquid Robotics netoli San Francisko nuleido ant vandens keturis savo naujus Wave Glider tipo robotus, tikėdamasi kad tai bus istorinė jų kelionė, leisianti sužinoti kai ką labai įdomaus. Dviems iš šių robotų buvo duota užduotis pasiekti Japoniją, o kitiems – Australiją. Abiejų maršrutų ilgis sudarė maždaug 9000 jūrmylių. Tai turėjo būti pati ilgiausia kada nors transporto priemonės savarankiškai atlikta kelionė. Lėta, tačiau stabili kelionė per Ramųjį vandenyną turėjo ir kitą tikslą – pakeliui rinkti ir perduoti didelės raiškos (angl. high resolution) okeanografinius ir meteorologinius duomenis, numatant tik vieną trumpalaikį stabtelėjimą Havajuose – greitai atlikti techninę robotų apžiūrą, – jei apskritai pastariesiems pavyktų iki ten nusigauti.

Inžinieriai, paleidę savo kūrinius į siautulingus vandenis, net nenutuokė, ar šiems robotams pavyks atlaikyti nepalankias oro sąlygas, bangas ir laukinių jūros gyvūnų atakas, kurias jie neišvengiamai turėjo patirti. Be to, sūrus vanduo galėjo neigiamai paveikti mechanines robotų sistemas. Ir visgi lygiai po metų vienas iš robotų, pramintas „Papa Mau“, apiplaukęs beveik pusę Žemės rutulio ir aplenkęs Didįjį barjerinį rifą, prieš savaitę atvyko prie Australijos krantų, netoli Kvinslendo pakrantės. Praktiškai nenukentėjęs.

Neperdedant galima pasakyti, kad „Papa Mau“ (kaip ir dar kiti trys iš šios Wave Gliderių ketveriukės, kurie dar kažkur pakeliui į savo tikslą) atliko išties kažką grandiozinio. Tačiau, kaip visada nutinka su pionieriškomis kelionėmis, taip ir ši greitai nublanks prieš tas, kurios dar laukia ateityje. Liquid Robotics įrodė, kad jų robotai be paliovos ištisus mėnesius, netgi metus, kirsdami vandenyną gali perdavinėti duomenis. Atsakę į klausimą, ar technologija pajėgi įvykdyti tokią užduotį, Liquid Robotics inžinieriai dabar savęs klausia: ką gi dar norėtume sužinoti?

Reikėtų priminti, kad Wave Glider tipo robotas yra nevaldomas, autonominis jūrų robotas, kuris plaukimui reikalingą energiją gauna tiktai iš vandenyno bangų. Visa sistema susideda iš dviejų dalių: ant vandens paviršiaus gulinčios plūdės ir prie jos prikabintos maždaug 7 m gylyje po ja esančios povandeninės dalies. Šis robotas neverčia bangų energijos į elektrą, kuri reikalinga varikliams maitinti – unikali jo konstrukcija, kilstelėjus jį bangai, leidžia robotui truputį pasislinkti pirmyn (čia pateikta schema). Tai užtikrina nors ir lėtą, tačiau pastovų judėjimą pirmyn, nes vandenynas visada kažkiek banguoja. Dėl tokios ypatybės Wave Glideris idealiai tinka moksliniams tikslams, pavyzdžiui, rinkti visokius duomenis. Ant plūdės sumontuoti saulės elementai maitina įvairią įrangą. „Papa Mau" atveju tai buvo meteorologinė stotis, kuri matavo oro temperatūrą, atmosferos slėgį bei vėjo greitį, ir bangų parametrams matuoti skirtas jutiklis, kuriuo buvo nustatomas bangų aukštis, periodas ir kryptis. Dar buvo įmontuotas panardinamas fluorometras, galintis matuoti chlorofilą (chlorophyll-A) ir CTD (Conductivity, Temperature, Depth), t. y. laidumą, temperatūrą ir gylį, taip pat vandenyje ištirpusį deguonį. Duomenys buvo atnaujinami kas dešimt minučių ir per palydovo Iridium tinklą perduodami į centrą.

Išbandymai, kuriuos teko patirti robotui yra įspūdingi: milžiniškos bangos (iki 8 m aukščio), ilgalaikis kaitrios saulės poveikis, audros su galingais vėjais, gerokai apgadindavusiais netoliese plaukusius laivus, net jūros gyvūnai, tokie kaip rykliai, kurie vieną iš robotų yra grybštelėję dantimis (tai paaiškėjo vieną iš robotų apžiūrėjus techninio patikrinimo metu Havajuose).

Firma numato robotą tobulinti ir išbandyti jį kitose taikymų srityse.

Komentarai (10)