Lietuva neišmoko nė vienos karo Ukrainoje pamokos, įsitikinęs Lietuvos kariuomenės atsargos majoras Darius Antanaitis, interviu portalui lrytas.lt apžvelgęs Rusijos pradėto karo Ukrainoje metus.

Karybos ekspertas paaiškino dabartinį Rusijoje prasidėjusį „lošėjo sindromą“, įvertino resursus, kuriuos kare dar gali pasitelkti rusų pajėgos ir kokio ukrainiečių proveržio galima tikėtis iki liepos mėnesio.

– Kalbamės karo Ukrainoje metinių išvakarėse. Ar prisimenate tą ankstųjį 2022-ųjų vasario 24-osios rytą, kada pasirodė pirmosios žinios apie tai, kad į Ukrainą veržiasi rusai? Kokios pirmosios mintys kilo? Ar buvote tarp skeptikų, iki paskutinės akimirkos netikėjusių, kad Rusija pasiryš tokio masto puolimui?

– Nesitikėjau to momento, kad prasidės karas, nes jis absoliučiai nelogiškas ir visiškai neracionalus, be jokių paskaičiavimų ir išskaičiavimų, kad gali su savo menkais resursais užpulti kitą valstybę. Reikia pripažinti, kad Rusija nėra turtinga valstybė, jos BVP yra mažesnis negu Italijos. Paskaičiavus racionaliai, tai visiškai savižudiškas žingsnis iš Rusijos pusės.

Todėl, kai išgirdau, kad toks puolimas prasidėjo, iš pradžių pagalvojau, kad jie nori de facto okupuotas teritorijas – Luhanską ir Donecką – okupuoti jau juridiškai, tačiau išvydus, kad jie iš kelių pusių puola Ukrainą, man iš tiesų buvo šokas. Iš vienos pusės šokas, iš kitos – ironiška šypsena, kaip jūs galite toliau tai padaryti.

– Vasario 24 d. V.Putinas paskelbė plataus masto invaziją į Ukrainą, pavadindamas ją „specialiąja karine operacija“ su tikslu „demilitarizuoti ir denacifikuoti Ukrainą“. Rusija tikėjosi užimti Kijevą ir nuversti Ukrainos valdžią per pirmas 48 valandas. Kas lėmė, kad toks Maskvos ir net JAV ekspertų prognozuotas scenarijus neišsipildė?

– Buvo du lemiantys veiksniai. Pirmas – betvarkė Rusijos kariuomenėje ir pačioje Rusijoje. Antras – ukrainiečių pasipriešinimas. Pats nemaniau, kad Ukraina tiek ilgai atsilaikys.

Ir nemaniau ne dėl to, kad ji stipri ar silpna, bet dėl kolaboravimo lygio Ukrainoje – vis dėlto, kas buvo Ukrainoje, žino, kad didelė dalis Ukrainos piliečių yra rusakalbiai, buvo stipriai paveikti Rusijos propagandos. Todėl asmeniškai maniau, kad karas tiek neužsitęs.

– Koks buvo tikrasis Rusijos tikslas karo pradžioje ir ar keičiantis karo eigai jis taip pat kito? Ko, Jūsų vertinimu, šiuo metu siekia Kremlius?

– Laikausi savo pradinės nuomonės, kad Rusijos tikslas buvo užtikrinti sausumos koridorių į Krymą iš Rusijos, taip pat elektros energijos tiekimą iš Zaporožės atominės jėgainės bei vandens tiekimą iš Chersono srities į Krymą.

„Denacifikavimas“ – tai Ukrainos teisėtai išrinktos valdžios nuvertimas ir marionetės pastatymas tam, kad ji toliau vykdytų Maskvos nurodymus. O „demilitarizavimas“ – Ukrainos kariuomenės karinio potencialo sugriovimas tam, kad jie niekada negalėtų pretenduoti deokupuoti okupuotas teritorijas.

Manau, kad tikslas toks ir liko. Prisiminkime, kad V.Putinas, rusai patys sau pripažino keturias Ukrainos apskritis kaip Rusijos, o jos yra tos, kurios ir turi užtikrinti sausumos kelią į Krymą ir Krymo maitinimą elektra ir vandeniu.

– Ir dabar Rusija bando ten įsitvirtinti, palaužti ukrainiečius ir užsitikrinti tas teritorijas, pavyzdžiui, derybomis?

– Pradinis tikslas išliko tas pats, tačiau dabar Rusijoje prasidėjo lošėjo sindromas – statai, pralaimi, vėl statai, vėl pralaimi, įsisuki į statymo karuselę, suvoki, kad nieko nelaimėsi, bet privalai toliau statyti.

Manau, kad dabar rusų išlikimo klausimas yra tęsti karą tam, kad išsekintų ukrainiečius, nes logiško išėjimo iš šito karo nei rusams, nei ukrainiečiams, nei pasauliui nėra. Vienintelis būdas, kad karas būtų užbaigtas – sudaryti tokias sąlygas mūšio lauke, kad Rusijoje prasidėtų pilietiniai neramumai, kad oligarchai pradėtų pjautis tarpusavyje su savo privačiomis kariuomenėmis ir kad Rusija, kaip valstybė, nebegalėtų ir nebeturėtų nei resursų, nei galimybių tiek visko skirti Ukrainai.

Bet tam tikslui pasiekti reikalinga pergalė būtent mūšio lauke, tačiau mūšio lauke visiškos pergalės pasiekti bus neįmanoma, nes tik laiko klausimas, kada Rusija vėl pradės. Todėl mūšio lauke pasiekta pergalė bus pagrindas tam, kad Rusijoje prasidėtų pilietiniai neramumai.

– Kodėl neįmanoma pasiekti visiškos pergalės mūšio lauke?

– Vienas dalykas yra karinė pergalė – visiškas Rusijos kariuomenės sutriuškinimas. Tačiau tai nėra esmė – esmė yra politinė pergalė. Karus pradeda ir užbaigia politikai. Rusijos kariuomenės sutriuškinimas mūšio lauke būtų būtina prielaida tam, kad būtų pasiekta politinė pergalė.

– Karo pradžioje matėme, kad didelė dalis Vakarų valstybių vengė Ukrainai tiekti ginklų. Kas, Jūsų vertinimu, labiausiai padėjo išsklaidyti Vakarų šalių abejones?

– Suveikė vienas vienintelis faktorius – ukrainiečiai pradėjo kovoti. Jie parodė valią gintis. Jeigu jie nebūtų parodę valios gintis, net jeigu jie pradėtų partizaninį karą, tokios paramos iš Vakarų, ir iš Lietuvos, be abejo, nebūtų. (...)

– Kaip keitėsi Ukrainai tiekiami ginklai? Kokius ginklus Vakarai Ukrainai siuntė karo pradžioje, kokius – dabar? Kas lėmė tai, kad ginkluotės pobūdis kito?

– Norėčiau tikėti, kad buvo tvarka ar schema, tačiau sąmokslo teorijomis netikiu. Iš pradžių reikėjo sustabdyti rusų šarvuotąją jėgą, todėl pradžioje buvo prieštankinė ginkluotė, kuri buvo tiekiama iš JAV, Vokietijos ir Didžiosios Britanijos. Tos trys valstybės padėjo sunaikinti didžiąją dalį Rusijos kariuomenės tankų ir šarvuočių.

Po to kiekvieną kartą vis atsirasdavo kažkoks būtinas, „stebuklingas“ ginklas, kuris viską pakeis. Pradžioje tai buvo „Javelinai“, po to atsirado „Bayraktarai“ arba dronai, paskui atsirado „stebuklingas“ ginklas artilerija, vėliau – salvinės ugnies sistemos HIMARS, priešraketinė gynyba ir taip toliau.

Tačiau esmė yra visa sistema, kaip ji sąveikauja ir veikia bendrai. Panašiai, kaip su maitinimusi – jeigu maitinsiuosi vien kiaušiniais, ilgai neišgyvensiu, reikia visaverčio maisto.

Dabar tankų tiekimas yra labai logiškas ir labai laiku. Prieš pavasarį, kada galima efektyviausiai išnaudoti tankus ir kai Rusijos tankų pajėgumai yra sunaikinti maksimaliai, kiek įmanoma.

Manau, kad būtent dabar yra pats laikas tiekti tankus, o ne buvo rudenį. Tankai, kurių svoris – tarp 54–62 tonų, žiemos metu arba per tokią pliurzą tiesiog nepavažiuotų.

– Ar, Jūsų manymu, Vakarai peržengs vadinamąją „raudonąją liniją“ ir duos Ukrainai naikintuvų? Dabartinį „stebuklingą“ ginklą?

– Taip, tai paskutinis „stebuklingas“ ginklas, kuris užpildys visą visumą iki pabaigos. Manau, kad taip, manau, jog mokymai vyksta, nes vis dėlto aviaciją ukrainiečiai jau gauna. Jie gavo „Sea King“ sraigtasparnius iš Didžiosios Britanijos sužeistųjų evakuacijai, bet niekas netrukdo ant jų pakabinti kažkokią ginkluotę.

Taip pat viešuosiuose šaltiniuose matėsi, kad ir sraigtasparniai „Black Hawk“ yra skirti Ukrainai, nors nesu tikras, ar tai nėra melagiena – vis dėlto vyksta karas, o ne realybės šou.

Manau, kad taip, tieks (naikintuvus – aut.past.). Tačiau dažnai sakome, kad reikėjo vakar. Esmė ta, kad nesvarbu, ko reikėjo vakar, esmė, kas dabar vyksta. Be to, į viską reikia žiūrėti logiškai, racionaliai.

Jeigu vakar būtų buvę duoti naikintuvai „F-16“, jie tiesiog nepakiltų dėl paprastų priežasčių. Jei moku skraidyti AN-2, nereiškia, kad galėsiu valdyti kovinį lėktuvą „F-16“, arba, jeigu moku pataisyti sovietinės gamybos šarvuotį BTR-80, nereiškia, kad moku taisyti ir „F-16“.

Tai yra techninė dokumentacija, reglamentai, turi būti aptarnavimas, įvairūs skysčiai, gumos. Reikalingas laikas apmokyti pilotus. Net jei tie pilotai skraido Ukrainos oro pajėgose, dar nereiškia, kad jie galės skraidyti „F-16“.

Dar vienas labai paprastas dalykas – kalbos barjeras. Jeigu sovietiniai rusiški lėktuvai yra daugiau mechanika, tai vakarietiška – elektronika, todėl turi būti kompiuterinis raštingumas, turi suvokti visus sutrumpinimus, mokėti angliškai perskaityti visą dokumentaciją, valdyti borto kompiuterį ir kitus kompiuterius, kurie irgi yra anglų kalba.

Todėl, kai sakome, kad kuo greičiau duokite jiems naikintuvų – mes galime kuo greičiau duoti naikintuvų, bet kas iš to? Efekto iš to jokio nebus. Į viską reikia žiūrėti šaltai, pragmatiškai, logiškai ir racionaliai.

– Tad visas mokymasis, o ir pats ginkluotės pristatymas Ukrainai užtruks. Ar spės ukrainiečiai pasiruošti naudotis Vakarų pažadėta technika, ar ji pasieks Ukrainą laiku iki Rusijos planuojamo puolimo pavasarį?

– Nežinome, kokia ginkluotė tiekiama ir kiek patiekta – tai karas, privalai slėpti informaciją arba patiekti netikrą informaciją tam, kad Rusija padarytų neteisingus sprendimus arba elgtųsi taip, kaip mes norime, kad ji elgtųsi. Karas yra ne apie šaudymą ir gaudymą – kare reikia priversti priešininką vykdyti tavo valią.

Nežinome planų apie kontrpuolimą ar puolimą – darome savo logines išvadas, kurios gali būti klaidingos. Tam, kad deokupuotų teritorijas, ukrainiečiams reikia pereiti į kontrpuolimą, nes dar nė vienas besigindamas karo nelaimėjo. Kad laimėtum, privalai pulti. Kuo ilgiau ukrainiečiai dels, tuo stipriau rusai įsikas į žemes okupuotose teritorijose. Ir privalai išlaikyti momentą.

Ukrainiečių žmogiškieji resursai labai greitai senka, ten sprogsta žmonės, dingsta be žinios, ten taip pat yra milžiniški nuostoliai. Ukrainoje yra 40 mln. gyventojų, Rusijoje – 144 mln. Jei paskaičiuosime, kiek kas gali mobilizuoti, tai grynosios mėsos Rusija turi daugiau.

Todėl Vakarų ginkluotė ne tik sulygina Ukrainos galimybes su Rusija, bet net ir suteikia galimybę Ukrainai laimėti prieš Rusiją. Nes tai yra Vakarų karybos mąstymas – kovoti turi technika, o žmogus turi būti kiek įmanoma saugesnis.

– Nemaža dalis karo analitikų Rusijos planuojamą pavasario–vasaros puolimą vadina lemiamu. Ar jau matomi pirmieji tokio puolimo ženklai? Ir kodėl tai galėtų būti lemiamas puolimas?

– Pirmiausia, puolimui turi būti sudarytos tinkamos sąlygos – oro, meteorologinės sąlygos. Be to, puolimui turi būti žmonių persvara – jeigu kažką puoli, persvara turi būti mažiausiai vienas prie šešių tam, kad būtum užtikrintas.

Turi būti sukaupta pakankamai daug ginklų, reikia logistinių sandėlių, kurie būtų labai netoli fronto linijos. Pavyzdžiui – Mariupolį rusai jau seniai bandė arba net jau pavertė logistiniu centru. Todėl dabartiniai sprogimai ten yra gera žinia mums – tai reiškia, kad logistiniai sandėliai sproginėja.

– Ko, Jūsų manymu, V.Putinas imsis karo metinių dieną?

– Ko jis dar nesiėmė? Jis gal ir norėtų kažko imtis, rusai mėgsta visokius šamanus, mistikas, keistas datas, bet kas iš to? Tam, kad kažką padarytum, visų pirma turi būti sąlygos – ne data, ne valanda, ne mėnulio fazė, bet sąlygos. Meteorologija, jėgų persvara ir visa kita.

Net jeigu jis pasakys kažką baisaus – na, ir kas toliau? Kas dar bus blogiau nei Mariupolis, Buča ir kiti miestai?

– Užsiminėte apie Bučą. Visą pasaulį sukrėtė Bučos žudynių vaizdai. Ar Jus asmeniškai šiame kare kas nors šokiravo?

– Tokio šoko gal nelabai ir buvo, nes aš ir maniau, kad rusai būtent taip ir kariauja. Aišku, nemalonu, kada empatiškai pažiūri į tos nužudytos vargšės manikiūrininkės pirštus. Be abejo, bjauru skaityti apie išprievartautus ir išžudytus vaikus. Tačiau tai yra karas. Tai tiesiog yra karas. Galime kraupti, bet tai nėra priežastis mums bijoti. Nes rusai taip kariauja būtent dėl to, kad įbaugintų kitas tautas, priverstų jiems nesipriešinti, primesti savo valią, kad kitos tautos vykdytų Rusijos valią.

Nes jeigu jie nevykdys Rusijos valios, būtent taip atsitiks, kaip vyko Bučoje, Mariupolyje ir Ukrainoje. Todėl šioje vietoje reikia mažiau baimės, privalome žinoti, kad rusai būtent taip daro ir kodėl jie taip daro, ir turime būti pasirengę naikinti Rusijos okupantus greičiau negu jie įžengtų gilyn į mūsų teritoriją.

– Ko tuomet siekia rusai, išveždami ukrainiečių vaikus į Rusijos teritoriją? Skaičiuojama, kad rusai jau išvežė apie 300 tūkst. ukrainiečių vaikų.

– Iš tiesų tai labai keistas žingsnis. Ne visi režimo žingsniai yra logiškai paaiškinami. Kartais bandome surasti logikos ten, kur pas rusus logikos nėra, kaip, pavyzdžiui, nakvynė radioaktyviame miške. Nėra jokios logikos.

Kalbant apie vaikų išvežimą, vėlgi – išveži, ir ką su jais darai? Perauklėji juos? Tu juos maitini, mokai, išlaikai už savo pinigus. Taip, Ukrainos tėvams tai skaudus smūgis, bet nematau logikos. O kas toliau? Praplauni smegenis, o kas toliau? Visa Rusija yra praplautomis smegenimis. Kas iš to?

Tokie veiksmai tik paskatina ukrainiečius labiau kovoti. Įsivaizduokime: esu tėvas, mano vaikai yra išžudyti, išprievartauti arba išvežti į Rusiją – aš neturiu, ką prarasti. Rusas pastatė mane į tokią situaciją, kai man nusispjaut – galiu važiuoti, sprogdinti Kremlių, sprogdinti jų dujotiekius, nes nebeturiu, ką prarasti. Eisiu kovoti, nes mano gyvenimo tikslas jau dingo. Dabar liko viena – kerštas. O kerštas yra baisus dalykas, nes jis gali būti neadekvatus.

Nematau logikos, kodėl rusai išveža vaikus, nes jie tik patys apsikrauna nereikalinga administracija ir nereikalingomis išlaidomis.

– Kalbama, kad rusai jau yra sutelkę 300 tūkst. karių, turi potencialo mobilizuoti jų ir daugiau, tačiau patyrė didžiulių technikos nuostolių ir galimai neturėtų kuo apginkluoti papildomų karių. Ar sutiktumėte, kad ukrainiečiams sėkmingai atlaikius planuojamą puolimą pavasarį, toks rusų puolimas galėtų būti paskutinis, nes rusai tiesiog nebeturėtų reikiamų resursų?

– Faktas, kad rusai mes mėsą į mūšį ir mes iki paskutinės galimybės. Ir tai yra gerai, nes tai tik dar padidins pilietinių neramumų galimybes pačioje Rusijoje. Aišku, blogai, kad vis tiek reikės skirti šaudmenis tam, kad juos nukautų mūšio lauke, ir, be abejo, nukaus ir ukrainiečius – tai yra blogesnė naujiena.

Rusų ginkluotė senka ir jie naudoja tai, ką jie dabar pagamino ir suremontavo – sandėliuose jos jau neturi arba turi strateginį rezervą, kurio neįmanoma panaudoti. Maža to, kad jie nebus apginkluoti, nebus žmonių, kurie moka tinkamai naudotis ta ginkluote. (...)

Patys ukrainiečiai, bent pasak žiniasklaidos, kalba, kad naujai mobilizuoti rusai kovoja pagal sovietinių laikų vadovėlius. Jie lengvai nuspėjami, jų taktika yra apgailėtina, jie yra labai pažeidžiami.

Tad šiuo atveju svarbūs du aspektai: nebus ginkluotės, tinkamos naudoti mūšio lauke, ir nebus žmonių, kurie mokės tinkamai naudotis ginkluote, kuri bus rusų arsenale.

– Ar Jus nustebino Rusijos visuomenės reakcija į karą Ukrainoje, kad rusai nesukyla, masiškai nesipriešina Kremliaus veiksmams?

– Nenustebino, nes tam, kad kažkas sukiltų, turi būti lyderis. Žmonės masiškai niekada nesukyla, nebūna kolektyvinio mąstymo. Jei Rusijoje atsirastų lyderis, tada galima tikėtis, bet kol nėra lyderio, to tiesiog nebus. Rusai toliau eis, mirs, laidos savo vaikus, gaus koldūnų maišą už žuvusį vyrą.

– Kalbant apie galimus lyderius, kokį vaidmenį kare atliko J.Prigožino privati karinė bendrovė „Wagner“? Iš J.Prigožino girdime nemažai priekaištų Rusijos karinei vadovybei – ar matote potencialo rimtesniam konfliktui tarp J.Prigožino ir V.Putino?

– Labai norėčiau, kad konfliktas kiltų. Nebijau Rusijos kolapso, nebijau Rusijos pilietinio karo. Vienintelė problema – kas kontroliuos branduolinę Rusijos ginkluotę. Tai yra tikroji problema, kodėl visi nori, kad Rusijos kolapsas būtų kontroliuojamas ir iš lėto. Ne mūsų emociškas „kuo greičiau, kuo daugiau“. Palaukite, chebra, neskubėkite, netrūkčiokite.

Visų pirma, kokias problemas mums sukeltų Rusijos kolapsas? Branduolinė ginkluotė. Pagalvokime, kaip išspręsti šią problemą.

J.Prigožino konfliktas su V.Putinu būtų pats idealiausias atvejis, nes jis yra oligarchas, jo nekenčia kariuomenė, jis nekenčia kariuomenės, jo nekenčia kiti oligarchai, jis nekenčia kitų oligarchų. Tai būtų kaip detonatorius, kuris inicijuotų visą virtinę mums labai gerų įvykių.

– Tad pritartumėte manantiems, kad tarp Vakarų valstybių lyderių nėra sutarimo, kokios karo baigties jie nori? Kad dalis Vakarų šalių bijo Rusijos sutriuškinimo?

– Manau, kad taip, nes vis dėlto visur turi būti logika. Nemanau, kad jie taip daro dėl to, kad E.Macronas myli ar nemyli V.Putino. Tai yra nesąmonė, tai emocijos.

Pažiūrėkime į branduolinę ginkluotę – problema. Kitas dalykas – Kinijos grėsmė. Kinija dar pavojingesnė nei Rusija. Jeigu Kinija pradėtų puolimą prieš Taivaną, pasekmės visam pasauliui būtų žymiai didesnės nei pasekmės dabar Ukrainos karo.

Net Rusijos resursai, ištekliai, tokie, kaip naudingosios iškasenos – mums atrodo, kad mes užsuksime kraną ir viskas. Galime užsukti kraną, bet jeigu neturime alternatyvų, tai reiškia, kad bus paveiktos visos valstybės, jose gali kilti socialiniai neramumai. Gamyklos stos, bedarbystė, didesnė infliacija, ekonomikos kolapsas.

Todėl vietoje emocinių šūkčiojimų reikia išspręsti problemas, užsitikrinti, apsidrausti, kad mums taip neskaudėtų, ir tada padėti Rusijai sugriūti. Bet tai turi būti kontroliuojamas sprogimas.

– Kai kurie Ukrainos pareigūnai tikisi, kad iki NATO viršūnių susitikimo liepos mėnesį padėtis karo fronte bus drastiškai pasikeitusi ukrainiečių naudai. Ar tikėtinos tokios prognozės?

– Mūšio lauke, manau, tikėtina, nes vis dėlto, jeigu tokios prielaidos daromos, jos turi būti daromos turint kokius nors apčiuopiamus faktus. Manau, kad taip bus dėl to, kad Vakarų ginkluotė pasieks ukrainiečius, tikėtina, kad mūšio lauke ukrainiečiai pasieks rezultatus. Tačiau mes visą laiką šiame kare esame kritinėse emocijose – krentame į neviltį, į depresiją, po to į beribį džiaugsmą, kuris neturi pagrindo.

Nežinau ateities, nesu būrėjas, nemoku skaityti žvaigždžių. Galime daryti prielaidas, o pagal mano prielaidas – taip, ukrainiečiai iki vasaros pabaigos galėtų pasiekti ženklią persvarą mūšio lauke Ukrainoje.

– Kokias karo Ukrainoje pamokas, Jūsų manymu, galėtų ir turėtų išmokti Lietuva?

– Mes neišmokome nė vienos pamokos.

Mes visiškai neišmokome. Ukrainos miesto bombardavimas – kiek buvo klyksmų, riksmų, kad mums reikia slėptuvių. Bent viena yra? Nėra. Kodėl? Nes rinkimai ant nosies. Nes turime galvoti „tegul kiti stato“ ir panašiai.

Tų pačių paprastų generatorių pirkimas, kad aprūpintume piliečius. Ne, neišmokome. Toliau miegame, patogiai jaučiamės. Nes tai yra toli, mums tai kažkoks realybės šou, nes karas iki mūsų neprieis. Mes neišmokome.

– Sutinkate, kad karas Ukrainoje mums suteikia 5–7 metus geriau pasiruošti galimam Rusijos puolimui?

– Manau, kad taip, nes vis dėlto istorija kartojasi. Pažiūrėkime, kiek praeitame amžiuje kariavome su rusais – aibę kartų. Kuo šitas ar kiti amžiai bus kitokie?

Rusija yra tokia imperija, kuriai reikia okupuoti aplinkines valstybes tam, kad tos valstybės galėtų maitinti pačią Rusiją. Ką po Sovietų Sąjungos sunaikinimo Rusija yra sukūrusi naujo? Automobiliai? Nėra. Raketos? Dar Antrojo pasaulinio karo varikliai ir taip toliau. Rusams būtina okupuoti aplinkines valstybes tam, kad kažkaip iš jų toliau evoliucionuotų.

Išeinant iš šios teorijos, kuri yra tik mano teorija, manau, kad Rusijos puolimai yra cikliško pobūdžio, jie yra jiems privalomi. Jie sugriūna, kažkiek atsistato, vėl puola, vėl sugriūna, ir taip toliau.

Kiek laiko dabar suteikta? 5–7 metai paskaičiuoti pakankamai grubiai – pagal ginkluotės gamybos pajėgumus. Pagal žmonių pajėgumų atstatymą, manau, ilgiau, nes vis dėlto karį reikia pagimdyti, užauginti, apmokyti ir apginkluoti, tai užtrunka 18–19 metų. Tam reikia statyti ekonomiką, tai irgi užtrunka kokius dešimt metų.

Tai, kas dabar vyksta Ukrainoje, duoda mums laiko pasiruošti galimam Rusijos ateities puolimui, nes Rusija visą laiką mus puolė.

– Netikite demokratiška Rusija?

– Netikiu. Tam, kad pamatytume ateitį, reikia pažiūrėti į praeitį. Kada Rusija buvo demokratiška, net po 1990-ųjų? Nebuvo. Tai yra feodalinė valstybė, net nėra komunistinė, dar kokia. Tai yra feodalinė valstybė, kurios regionus valdo kažkokie feodalai, kunigaikščiai ir panašiai.

– Tai net jeigu įvyktų perversmas, ateitų kitas toks pats lyderis, kaip V.Putinas?

– Taip. Nuo mongolų-totorių ordos niekas nepasikeitė – vienas chanas nukrenta, ateina kitas chanas. Ir čia nėra ko bijoti, tiesiog tokia realybė ir viskas.

Absoliučiai visą laiką taip buvo Rusijoje, tai kodėl staiga ji turėtų pasikeisti? Jeigu kartų kartos užaugintos vergo mąstysena, ir staiga jie atsikratytų vergo mąstysenos? Taip nebūna.

– Ačiū Jums už pokalbį.

Pasidalinkite su draugais

Aut. teisės: Lrytas.lt

Autoriai: Indrė Naureckaitė

Komentarai (8)