Karas gali baigtis tik prie derybų stalo. Ši Vakarų šalių frazė erzina ukrainiečius ir jų rėmėjus, kurie viską nori išspręsti mūšio lauke. Bet net ir laimėjus karą kalbėtis teks – dėl paliaubų ar net taikos. O su Rusija Ukrainai teks toliau gyventi. Kaip tai atrodys, jei Kremlius ir toliau kels grėsmę? Kyjivo siekis – NATO narystė, bet vis rimčiau svarstoma realesnė alternatyva. Ji rizikinga.

„Mes kartojame, kad Rusija negali laimėti. Bet ką tai reiškia? Jei karas tęsis dar ilgai ir tokiu intensyvumu, Ukrainos nuostoliai taps nepakeliami“, – vieną Prancūzijos pareigūną citavo leidinys „The Wall Street Journal“, kuriame pagrindiniu akcentu tapo Londono, Berlyno ir Paryžiaus esą siūlomas bei amerikiečių neva remiamas saugumo paktas Ukrainai.

Šis paktas užtikrintų labai aiškias saugumo garantijas Kyjivui: susitarimą pasirašiusios šalys ne tik įsipareigotų ilguoju laikotarpiu remti Ukrainą, kas pakeistų dabar galiojantį bet abstraktų „remsime tiek, kiek reikės“ principą, bet ir leistų ukrainiečiams gauti pažangiausią Vakarų šalių ginkluotę jau po to, kai baigsis karas.

Be to, saugumo garantijos numato konkrečius susitarimus, kaip, kada jį pasirašiusios šalys reaguotų į potencialiai naują Rusijos agresijos bangą – tokia tikimybė yra labai reali, net formaliai sustojus dabartiniam karo etapui.

Toks planas esą gali būti patvirtintas Vilniuje liepą vyksiančiame NATO viršūnių susitikime ir tai būtų ypač simboliška, mat Ukraina neslepia savo siekio tapti Aljanso nare, o dalis pastarųjų lygiai taip pat neslepia savo skeptiškumo dėl tokių perspektyvų. Be visų Aljanso narių pritarimo jokia narystė nėra įmanoma. Todėl tai esą būtų tam tikras kompromisas – kad ir ukrainiečiai jaustųsi nenuskriausti, o ir Ukrainos NATO bent kol kas nenorinčios matyti šalys liktų patenkintos.

Šiuo metu, kai Rusija intensyvina savo operacijas Ukrainoje, o pastaroji rengiasi galbūt svarbiausioms per visą karą pavasarinėms kontratakoms tokie saugumo paktai yra labai tolima perspektyva, tad kalbėti apie tokią ateitį atrodo per anksti. Bet anksčiau ar vėliau kalbėti teks.

Dilemų, kas ir kaip užtikrins ilgalaikį Ukrainos saugumą kils ne tik ukrainiečiams, bet ir planą siūlančioms pačioms Vakarų šalims, mat su jų siūlomais įsipareigojimais esama rizikų, kurias jau dabar galima numatyti, o ir dar gali kilti papildomų.

Kas ir ką nori aukoti mainais į taiką

Tai, kaip atrodys pokario Ukraina, dabar gali pasirodyti keista tema, kaip ir diskusijos apie paliaubas ar net taiką su Rusija. Esą, dabar ne metas apie tai net svarstyti, kol nors vieną Ukrainos centimetrą trypia okupantų batai, o bet kokios kalbos apie ugnies nutraukimą yra jei ne išdavystė, tai bent jau Ukrainos interesų išdavystė – tegu apie savų teritorijų aukojimą mainais į taiką pabando kalbėti tų Vakarų šalių lyderiai, kurie perša paliaubas su Rusiją: kažin ar atiduotų Floridą, Bavariją, Eseksą ar Elzasą rusams mainais į taiką? Vargu.

Todėl kai Prancūzijos prezidentas Emmanuelis Macronas per vakarienę Eliziejaus rūmuose užsiminė Ukrainos prezidentui, esą net buvę mirtini priešai – prancūzai ir vokiečiai buvo priversti susitaikyti, Volodymyras Zelenskis, kuris jį išgarsinusiame seriale „tautos tarnas“ vaidino istorijos mokytoją, galėjo replikuoti, kad taika buvo pasiekta tik tada, kai vokiečiai buvo nugalėti. Du sykius.

Tad atmetus Kremliaus propagandos svaičiojimus apie neišvengiamą pergalę, „istorinių žemių susigrąžinimą“, t.y. dalies ar net visos šalies okupaciją bei atvirkščiai – optimistų ryžtingus pareiškimus apie visos Ukrainos išlaisvinimą, priešo vijimą iki pats Maskvos, esą kokios čia dar gali būti tuščios kalbos, karo realybė yra negailestinga: abi pusės yra įstrigusios sunkiuose mūšiuose, patiria didelius nuostolius.

Nei kaip, nei kada baigsis šis karas niekas negali pasakyti, nors užduotis abejoms kariaujančioms pusės ir gali pasirodyti aiški – laimėti, viskas, kas susiję su pergale kare yra kur kas sudėtingiau.

Euroatlantinės Ukrainos ambicijos dar prieš atvirą Rusijos agresiją 2022 m. vasario 24-ąją atrodė miglotai, buvo aiški raudonoji riba Kremliui, bet ir dabar, nepaisant raginimų įtvirtinti Kyjivo siekius, suteikti aiškią perspektyvą dėl galimos narystės NATO, šiame galingiausiame saugumo Aljanse mandagiai primenama: durys atviros, bet pirmiau reikia sutelkti dėmesį į paramą kariaujančiai šaliai.

Tai, kad Ukraina vis prašo ir pamažu gauna vis daugiau, vis pažangesnės Vakarų ginkluotės, šaudmenų, kitos karinės paramos, kuri galėti padėti pasiekti pasiekti persilaužimą kare ir teritorijų atsikovojimą yra aiškus trumpalaikis prioritetas tiek Kyjivui, tiek Vakarams.

Vis dėlto paliaubos ar taika tik ir sudaromos su priešais, o ne draugais. Tad jei viešai kalbama apie pergalę, kuri bus pasiekta 2023 metais, tai nenuostabu, kad neišvengiamai, kad ir ne viešai tenka svarstyti du dalykus: kaip atrodys tokios paliaubos ar taika su Rusija ir ką tai lems.

Supratimas, kas yra Rusija, ko iš jos galima tikėtis – tiek iš dabartinio režimo, tiek iš kito, kuriam vadovaus, galbūt, jau net ne Vladimiras Putinas, o jo įpėdinis, verčia kelti ilgalaikius strateginius klausimus: ar po 2022 m. vasario 24-osios dar galima iš viso pasitikėti Rusija, jos pažadais, rašytiniais ar kitokiais susitarimais su šia valstybe, kuri sulaužė ankstesnius Minsko susitarimus, ryžosi ne šiaip neišprovokuotai agresijai prieš kaimyninę valstybę, bet ir neigdama jos egzistavimą okupavo, aneksavo dalį teritorijų, kurias anksčiau pripažino Ukrainai?

Ir kaip tada Rusijos agresiją du sykius jau patyrusiai šaliai apsisaugoti, jei pačiai vienai tai labai sunku, jei paramos iš sąjungininkų tenka nuolat prašyti, maldauti ar kaulyti, nes visi įsipareigojimai – tik moraliniai, žodiniai bei neįpareigojantys ir jei NATO narystė neatrodo reali?

Vilniaus paktas ar Budapešto memorandumas?

Panašios dilemos nėra išskirtinės. Jau pasirodė svarstymų, kuriuose raginama prisiminti, kad nepaisant visų norų laimėti, kartais fronte susiklosto tokia situacija, kai kare abi pusės tiesiog negali pralaimėti, todėl įstringa sekinančioje kovoje. Karas Ukrainoje, anot Šaltąjį karą tyrinėjančio istoriko Sergejaus Radčenko, kuris gimė Sovietų sąjungoje, bet emigravo į Jungtinę Karalystę, primena kitą XX a. neretai užmirštą konfliktą: Korėjos karą.

Šis 1950-ųjų birželį prasidėjęs karas po vienerių permainingų kovų metų įstrigo, nes nė viena pusė negalėjo pasiekti pergalės ir pripažinti pralaimėjimo, o tada prasidėjo dar du metus trukusios derybos dėl paliaubų. Panašiai esą gali nutikti ir šį kartą – nors dabar nei Rusija, nei Ukraina aiškiai leidžia suprasti, kad dėl skirtingų priežasčių nėra pasiruošusios derėtis net dėl paliaubų, sekinančio karo realybė gali privesti prie tokios pat situacijos, kokia buvo susiklosčiusi 1951 m.

Anuomet formaliu kliuviniu paliauboms buvo ne tik teritoriniai klausimai – ties 38 lygiagrete padalintos Šiaurės ir Pietų Korėjos po intensyvių ir dinamiškų kovų įstrigo į dvejus metus trukusį apkasų karą, kuris žemėlapio iš esmės nepakeitė, bet ir nesutarė dėl karo belaisvių – dešimtys tūkstančių į nelaisvę paimtų Šiaurės Korėjos ir kinų kariškių nenorėjo grįžti į „komunistinį rojų“.

Galiausiai lūžis buvo pasiektas 1953 m. dėl dviejų priežasčių: realus paliaubų stabdis, karą sukurstęs Sovietų diktatorius Josifas Stalinas kovą mirė, o panašiai, kaip ir dabar ukrainiečiai apie jokias paliaubas nenorėjęs kalbėti Pietų Korėjos lyderis galiausiai buvo įtikintas JAV.

Tai, ką formaliai 1953-ųjų spalį, praėjus keliems mėnesiams po paliaubų pasirašymo Pietų Korėjai pasiūlė JAV, iš esmės dabar gali būti siūloma ir Ukrainai: saugumo garantijas įtvirtinanti dvišale sutartimi.

Įdomu tai, kad apie panašių saugumo garantijų suteikimą ukrainiečiai jau yra svarstę ir netgi patys pritarę: dar pernai rudenį V. Zelenskio administracijos vadovas Andrijus Jermakas ir buvęs NATO vadovas Andersas Foghas Rasmussenas parengė rekomendacijų paketą, kuriuo, kaip juodraščiu didžiosios Vakarų šalys esą ir skina kelia minėtam planui užtikrinti Ukrainos ilgalaikį saugumą.

Tai, ką esą siūlo Vokietija, Prancūzija, Jungtinė Karalystė, palaiko JAV, tėra 2022-ųjų rugsėjį pristatyto pakto interpretacijos.

Paktas paremtas tokia Vakarų šalių karine pagalba Ukrainai, kuri vykdoma ir dabar, tik nuosekliau, didesne apimtimi, laiko, skaičių ar kitais terminais neribojant naujausios ginkluotės, neuždedant saugiklių jai, kaip yra dabar, pavyzdžiui, kelis mėnesius mindžikuojant vietoje ir laukiant, kuri pirma šalis pasiūlys nedidelį skaičių tankų ar pėstininkų kovos mašinų.

Saugumo paktu tokie skaičiai būtų numatyti – per kiek laiko, kokios priemonės būtų perduotos Ukrainai, būtų įsipareigota jas tiekti neterminuotai, o kartu stiprinti pačios Ukrainos karo pramonę, automatiškai be diskusijų įvesti sankcijas Rusijai, jei ši tik pradėtų naują agresiją.

Saugumo paktas taip pat numato Ukrainos karių mokymus, greitojo reagavimo pajėgų sukūrimą, pažangios ginkluotės perdavimą ukrainiečiams, kad jie galėtų vien savo pranašesne karine jėga atgrasyti Rusiją vien nuo minčių apie naują agresiją.

Dar daugiau, toks saugumo paktas būtų teisiškai ir politiškai įpareigojantis, o ne paremtas savanoriškumo principais, kaip yra dabar su karine pagalba Ukrainai.

Tai iš esmės skiriasi nuo 1994-aisiais pasirašyto Budapešto memorandumo, kuriuo Ukraina atsisakė savo branduolinių ginklų ir jų pristatymo priemonių – bombonešių, ilgojo ir vidutinio nuotolio balistinių, kruizinių raketų mainais į aptakias saugumo garantijas, kurios nei teisiškai, nei politiškai be papildomų ratifikavimų nesusaistė Vakarų šalių jų su įpareigojimais ginti Ukrainą – tais laikais, kai Rusija buvo nusilpusi ir priklausoma nuo Vakarų malonės, nė neįsivaizduota tikimybė, kad Kremlius ryšis ar bus pajėgus dideliam konvenciniam karui prieš kaimyninę Ukrainą.

„Mes tikimės, kad Kyjivo saugumo paktas suvienys pagrindines Ukrainos sąjungininkes – JAV, Jungtinę Karalystę, Kanadą, Lenkiją, Italiją, Vokietiją, Prancūziją, Australiją, Turkiją, o taip pat Šiaurės Europos ir Baltijos jūros regiono, Centrinės ir Rytų Europos šalis“, – pernai rugsėjį per susitikimą su buvusiu NATO vadovu Kyjive kalbėjo A. Jermakas.

Tikimasi, kad tokį saugumo paktą galima būtų patvirtinti jau NATO viršūnių susitikime Lietuvoje, tad teoriškai saugumo garantijų suteikimas gali netgi turėti simbolinį pavadinimą – Vilniaus paktas.

„Kam jums NATO, jei turite garantijas?“

Bet prieš tai ukrainiečiai turi ne tik pasiekti reikšmingų pergalių, kurios įgalintų derėtis dėl paliaubų iš jėgos pozicijų su Kremliumi (kad ir kas ten būtų valdžioje), bet ir gerai apgalvoti tokio pakto pasekmes. Jos gali kirstis su ligšioliniais Kyjivo siekiais.

„Ukrainiečiai jau yra pateikę norą tapti NATO nariais ir neatsiims. Aišku, gali būti daug argumentų, „kam jums NATO, jei turite garantijas“, – pripažino Rytų Europos studijų centro analitikas Tomas Janeliūnas. Jo manymu, kitaip nei JAV ir Pietų Korėjos dvišalės sutarties dėl gynybos atveju, su Ukraina tiesiogiai ją ginti neįsipareigos nei amerikiečiai, nei kas nors iš Europos.

Jei Pietų Korėjoje JAV laiko dislokavusi dešimtis tūkstančių karių bei čia ir regione turi atgrasyti Pchenjaną gebančius pajėgumus, tai JAV prezidentas Joe Bidenas jau aiškiai leido suprasti, kad amerikiečių karių Ukrainoje nuolatos nebus, jie nesikaus su rusais. Pratybos, mokymo misijos – visai kas kita.

Vis dėlto įsipareigojimas tiekti moderniausią ginkluotę Ukrainai, anot T. Janeliūno, gali priminti JAV ir Izraelio bendradarbiavimą – nuo 7-ojo praėjusio amžiaus aktyviai gynybos srityje Jeruzalę remiantis Vašingtonas kasmet skiria apie 3,8 mlrd. dolerių, o iš viso Izraeliui yra skyręs ginkluotės ir technikos už 150 mlrd. dolerių, dalis pačių izraeliečių gaminamos ginkluotės bei technikos subsidijuojama šiomis lėšomis arba gaminama pačiose JAV.

Tokia ilgalaikė parama Ukrainai be apribojimų, pririšant ją prie Jungtinių Tautų savigynos principo yra ne mažiau svarbi, ei NATO standartų diegimas Ukrainoje – nuo šaudmenų gamybos linijų iki ginkluotės gamybos, kas leistų ir patiems ukrainiečiams stiprinti savo pramonę, atsparumą, ir padidinti įplaukas į per karą išsemtą biudžetą.

Galimos kliūtys – lyg minų lauke

Suprantama, tokie optimistiniai paskaičiavimai, kaip ir pats saugumo paktas turi trūkumų, kurie primena minų lauką – kur bepajudėsi, ten gali laukti nemaloni staigmena.

Pirmoji jų yra pats politinis ir teisinis įsipareigojimas. Kitaip nei NATO sutartis ir garsusis 5-asis straipsnis, saugumo pakte numatyti įsipareigojimai nebūtinai bus populiarūs Vakarų šalių sostinėse. Tai labai priklauso ir nuo karo raidos scenarijų, ir nuo to, kas bus valdžioje suinteresuotose šalyse.

Kodėl JAV turėtų įsipareigoti toliau ginti šalį nuo branduolinės valstybės – Rusijos, jei šioje, pavyzdžiui, pasikeičia režimas, su kuriuo suartėti labai norėtų didžiosios Europos šalys? Ar amerikiečiai galėtų pasirašyti tokį paktą vieni, be eilinį sykį dvejojančių Europos didžiųjų? Vargu.

O tai reiškia, kad sprendimas turi būti vienbalsis, kas, savo ruožtu, reiškia, jog būtų neišvengiami ir kompromisai, kuriuos dar reikėtų derinti su ukrainiečiais. Kitaip sakant – karo pernelyg daug, laiko iki tokių komplikuotų susitarimų patvirtinimo pernelyg mažai, kad jų būtų įmanoma tikėtis liepą.

Galiausiai jei J. Bideno administracija ir suderėtų su kitomis Europos šalimis bei Ukraina dėl pakto esmės bei detalių, dar liktų ratifikavimas, t.y. procesas, kuris neleistų tokiam susitarimui tapti antruoju Budapešto memorandumu.

O juk antiukrainietiškos nuotaikos JAV Kongrese, tegu kol kas ir iš politinių paraščių veikėjų, bet plinta. Jie atstovauja gerai matomai daliai amerikiečių, besiburiančių po buvusio JAV prezidento vėliava – Donaldas Trumpas jau leido sau laidyti kritiškas užuominas apie paramą Ukrainai ir ne kartą neakivaizdžiai stojo į Kremliaus pusę, nepamiršdamas liaupsių sau.

Kongresas, žinoma, nėra neįveikiama tvirtovė. Anot T. Janeliūno, susitarimo patvirtinimui gali užtekti ir JAV prezidento dekreto, ypač kai prezidentas pasirašo susitarimą be Senato ratifikavimo.

„Tik čia tuomet yra rizika, kad kitas prezidentas jau gali tokį susitarimą nutraukti be Senato (ar Kongreso) pritarimo. Pavyzdžiui, tie garsieji Paryžiaus klimato susitarimai buvo be atskiro Kongreso pritarimo. Atitinkamai Trumpas galėjo lengvai pasitraukti“, – priminė T. Janeliūnas. Ir išties, D. Trumpas jau neslepia kandidatuosiantis 2024-siais vyksiančiuose prezidento rinkimuose.

Net jei politiniai ir teisiniai įsipareigojimai būtų patvirtinti, jų vykdymas priklausytų nuo realių galimybių, pajėgumų turėjimo. Teoriškai ši kliūtis gali būti vertinama kaip galimybė – paskata gaminti ir tiekti daugiau ginkluotės būtų tik į naudą JAV, Europos karo pramonei, kuriai trūko užsakymų ir dabar nespėjama patenkinti smarkiai išaugusių, nors, galimai, trumpalaikių poreikių.

Nuosekli, neterminuota parama Ukrainai gali padėti užtikrinti nuolatines gamybos grandines, mat kai įsipareigoja didžiosios Vakarų šalys, tai užsakymai gali būti planuojami kad ir dešimtmečiui į priekį. Kita vertus, tokie niuansai, kaip gamybos linijų ar juo labiau technologijų perkėlimas į Ukrainą gali būti nerealus, mat net ir nustekenta pokario Ukraina su savo ekonominiu, gamybiniu, žmogiškuoju potencialu gali pagrįstai tapti konkurente buksuojančiai, neretai sustabarėjusiai, darbuotojų stygių jaučiančiai Europos šalių gynybos pramonei. Kas to Vakaruose norėtų?

Galiausiai viską gali sutrukdyti ir išoriniai veiksmai, pavyzdžiui, jeigu į Pietryčių Aziją nukrypęs JAV dėmesys būtų sutelktas visas – Kinijos invazijos į Taivaną ar kito regioninio karo atveju. Tokios rizikos atrodo menkniekis, palyginus su perspektyva, kad Ukraina vis dar gali pralaimėti karą, kad Rusija jį gali užtęsti be regimos pabaigos. Tačiau apie rizikas teks galvoti priimant strateginius ilgalaikius sprendimus.

Komentarai ()