Karas, sudrebinęs pasaulio pamatus – kaip JAV invazija į Iraką vis dar griauna pasaulį po 20 metų (Video)  (3)

JAV vadovaujama invazija į Iraką, prasidėjusi prieš 20 metų, 2003 m. kovo 20 d., sukėlė įvykių seriją, kuri ir šiandien vis dar skamba Viduriniuose Rytuose ir už jos ribų, kurstydama smurtą ir nestabilumą visame pasaulyje.


Prisijunk prie technologijos.lt komandos!

Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.

Sudomino? Užpildyk šią anketą!

Mažiau nei pusantrų metų po to, kai JAV šturmavo Afganistaną, ataka prieš Iraką pažymėjo naują skyrių JAV istorijoje. Tuo metu namuose itin populiarus konfliktas tapo nuolatiniu kritikos šaltiniu tiek respublikonų, tiek demokratų stovykloje, tiek tarp daugumos JAV piliečių.

Tačiau daug stipresnės yra šios intervencijos pasekmės Irake, platesniame regione ir vis didėjančiame valstybių sąraše, ypač Afrikoje, kurias dabar puola vienas atspariausių ir mirtingiausių konflikto šalutinių produktų – Islamo valstybė, kovotojų grupuotė, dažniau vadinama ISIS.

„JAV invazija ir vėlesnė okupacija yra tiesiogiai susiję su ISIS iškilimu“, – „Newsweek“ sakė teisininkas Zaidas al Ali, anksčiau dirbęs Jungtinių Tautų pagalbos misijos Irake (UNAMI) Konstitucinės paramos biuro patarėju teisės klausimais.

Valstybės žlugimas ir Islamo valstybės iškilimas

2003 m. palaužus Irako vyriausybę ir paėmus į nelaisvę ilgametį prezidentą Sadamą Husseiną, kuriam 2006 m. buvo įvykdyta mirties bausmė, JAV kariuomenė ėmėsi įgyvendinti vieną ambicingiausių iki šiol savo okupacijos ir valstybės kūrimo projektų. Nedaugelis šiandien teigia, kad tai buvo sėkminga pastanga.

„JAV sukūrė ir skatino neveikiančią valdymo sistemą“, – sakė Ali. „Šią sistemą kurstė korupcija, todėl politiniai ir geografiniai ginčai liko neišspręsti, o tai suteikė galimybę ginkluotoms grupuotėms daugelį metų praktiškai be pasipriešinimo veikti daugelyje šalies vietų“.

Viena šių grupių, išsiskirianti savo žiaurumu ir įsipareigojimu kariauti sektantiškas kovas: Irako „Al-Qaeda“. Grupuotės, iš pradžių vadinamos Jama'at al-Tawhid wal-Jihad, lyderis Abu Musabas al-Zarqawi 2004 m. prisiekė ištikimybę „Al-Qaeda“, kovotojų tinklui, kuris atsirado praėjusio amžiaus devintajame dešimtmetyje Afganistane.

Ši grupė netrukus išaugo į didžiulę jėgą karo draskomame Irake: JAV kariai kovojo ir su sunitų, ir su šiitų sukilėliais. „Al-Qaeda“ iškilimas buvo tik pirmasis skyrius ilgoje sagoje, susijusioje su JAV įsikišimu į regioną.

2010 m., kai JAV jau pradėjo trauktis iš konflikto, Irako „Al-Qaeda“ persivadino į Irako Islamo valstybę, kuriai vadovavo tuo metu mažiau žinomas dvasininkas Abu Bakr al-Baghdadi. 2013 m. Baghdadi paskelbė apie ISIS įkūrimą, o jo vadovaujami džihadistai įsiveržė į Siriją, kur JAV rėmė sukilėlius, kovojančius už prezidento Basharo al Assado nuvertimą.

ISIS iškilimas ir Baghdadi paskelbtas pasaulinis džihadas paskatino dar vieną JAV įsikišimą, kuris prasidėjo 2014 m., šį kartą kaip platesnės tarptautinės koalicijos dalis. Ir nors sparčiai ISIS užgrobtos didelės Irako ir Sirijos dalys ateinančiais metais buvo išlaisvintos, ji išlieka aktyvi ir toliau plečiasi kitose pasaulio dalyse, įskaitant daugybę Afrikos šalių, taip pat Afganistane.

„Karo palikimas buvo katastrofa“, - teigia teisininkas Zaidas al Ali.

„Milijonai buvo priversti bėgti“, – paaiškino jis. „Mes net nesame tikri, kiek žmonių žuvo. Irake klestėjusios teroristinės grupuotės išplito į kitas šalis, įskaitant Siriją, ir jau dešimtmečius niokoja žmonių gyvenimus“.

Teroro sėklų plitimas

Šis JAV invazijos į Iraką sukelto palikimo jausmas yra plačiai paplitęs tarp tų, kurie siekė padėti stabilizuoti ir paremti byrančią Irako valstybę. Nepaisant JAV bandymų daryti priešingai, šalis toliau niro į chaosą ir greitai tapo kai kurių radikaliausių jėgų židiniu XXI amžiuje.

„Irake nebūtų buvę „Al-Qaeda“ be invazijos į Iraką 2003 m. JAV debatifikacijos ir Irako kariuomenės išformavimo politikos“, – sako Emma Sky, Jeilio universiteto Tarptautinio lyderystės centro direktorė, kuri buvo JAV pajėgų Irake vadovaujančio generolo patarėja politiniais klausimais.

 

Sąvoka debatifikacija reiškia pareigūnų, kurie buvo lojalūs Husseino valdančiajai Baath partijai, valymą, kuris vykdytas JAV karinės valdžios Irake. Šis procesas buvo vykdomas kartu su masiniu Irako ginkluotųjų pajėgų, kurios kažkada vykdė veiksmingas kampanijas, siekdamos nugalėti džihadistus, vadovaujant Husseinui, (kuris, nepaisant plačiai nuskambėjusių žmogaus teisių pažeidimų, buvo tvirtas antiislamistinis lyderis), atleidimu iš darbo.

Vykdydama šią politiką, JAV „netyčia sugriovė valstybę, sukeldama socialinės santvarkos žlugimą, kai irakiečiai keršijo vieni kitiems už dešimtmečius trukusią prievartą ir sukėlė Irako pilietinį karą“.

Ir tuo metu bėdos toli gražu nesibaigė. Ginčai kilo po 2010 m. vykusių rinkimų, kai tuometinis Irako ministras pirmininkas Nouri al-Maliki išlaikė valdžią po įnirtingų derybų, siekdamas užkirsti kelią naujam visiškam konfliktui. Jo JAV remiamas valdymas, kurį jau sunitų mažuma taip pat vertino kaip remiamą Irano, paskatino tolesnius susidorojimus su sunitais, teigia Sky.

Ji tvirtino, kad JAV invazijos pasekmės išplito toli už artimiausio regiono ribų.

„Irako karas pakirto taisyklėmis pagrįstą tarptautinę tvarką, – sakė Sky, – ir Amerikos, kaip demokratijos standartinės nešėjos, reputaciją“.

Transkontinentinis kalifatas

JAV reputacija buvo dar labiau sutepta, o islamistai dar labiau sustiprino savo poziciją, kai 2011 m. JAV nutraukė savo karinį buvimą Irake. Tų pačių metų kovo mėn. NATO pradėjo bombardavimo kampaniją, remdama sukilėlius, siekiančius nuversti ilgametį Libijos lyderį Muamarą Kaddafi.

 

Praėjus vos vienai dienai po to, kai Kaddafi 2011 m. spalį buvo sučiuptas ir nužudytas, ir po nesėkmingų pastangų imtis intervencijos Sirijoje, tuometinis JAV prezidentas Barackas Obama paskelbė apie visišką JAV karių išvedimą iš Irako. Tačiau, kaip ir pašalinus Husseiną, pradinis pakilumas po Kaddafi režimo žlugimo užleido vietą naujoms krizėms – kilo naujas pilietinis karas, dėl kurio šalis iki šiol padalinta tarp konkuruojančių vyriausybių.

Įpusėjus šiems susiskaldimams, ISIS sugebėjo išplėsti savo kalifatą ir vėl rasti derlingą dirvą, kur anksčiau valdžią turėjo antiislamistiniai autoritaritariniai režimai. Žlugus Kaddafi Libijos valstybei, džihadistai per Sacharą užplūdo kitas Afrikos dalis, įskaitant Sahelio ir Čado ežero regioną, o jų ideologija pasiekė Kongą, Afrikos Kyšulį ir dar toliau į pietus, Mozambiką.

2015 m., kai grupuotė jau veikė Šiaurės Afrikoje, ISIS pripažino Islamo valstybės Vakarų Afrikos provinciją, po kurios sekė Islamo valstybė Somalyje. Kitais metais džihadistai pripažino Islamo valstybę Didžiojoje Sacharoje, o apie Islamo valstybės Centrinės Afrikos provinciją buvo paskelbta 2019 m., netrukus po to, kai tuometinės JAV prezidentas Donaldas Trumpas paskelbė, kad ISIS nugalėta „100 procentų“.

Šiandien daugelis Afrikoje kaltina Vakarus dėl ISIS atnešimo į jų šalis, kurį lėmė intervencijos Irake, Sirijoje ir ypač Libijoje.

„Vietinis elitas yra nusivylęs dėl ISIS plitimo, ypač Sahelyje, nes konfliktą iš pradžių kurstė karas Libijoje“, – sakė Belgijoje įsikūrusios Krizių grupės vyresnysis analitikas Jerome'as Drevonas.

Tęsinys kitame puslapyje:




Tačiau jis pažymėjo, kad „konfliktai, kuriuos ISIS vykdo Afrikoje, įvyko anksčiau“ – juos pradėjo daugybė esamų kovotojų grupuočių, tokių kaip „Boko Haram“ Nigerijoje ir Sąjungininkų demokratinės pajėgos Ugandoje ir Kongo Demokratinėje Respublikoje, kurios prisiekė ištikimybę Islamo valstybei.

 

Grupė, iškilusi dėl JAV įsiveržimo į Iraką, dabar skelbia pranešimus apie kasdienius išpuolius prieš saugumo pajėgas, civilius, ypač krikščionis, ir konkuruojančias grupes daugelyje Afrikos valstybių, o propagandinę medžiagą reguliariai skelbia keliomis kalbomis.

„Šiuo metu Afrika yra aktyviausia ISIS kovų zona, kartu su Afganistanu“, – sakė Drevonas, anksčiau dirbęs Tarptautinio Raudonojo Kryžiaus komiteto patarėju nevalstybinėms ginkluotoms grupuotėms. „Daugumą ginkluotų išpuolių įvykdo ISIS filialai Sahelyje, Nigerijoje, KDR ir Mozambike“.

Afrikos šalys „lūžio taške“

Šis ISIS atgimimas atkreipė JAV administracijos, vadovaujamos prezidento Joe Bideno, dėmesį. Pentagonas ilgą laiką palaiko karinių bazių tinklą visoje Afrikoje ir vykdė operacijas prieš ISIS, dažnai derindamas veiksmus su vietos partneriais. Ši veikla apėmė sausio mėnesį įvykusį oro antskrydį, per kurį žuvo vienas iš grupuotės vietos lyderių Somalyje – šalyje, kurioje JAV paprastai sutelkia savo operacijas prieš su „Al Qaeda“ susijusią „Al-Shabab“.

Kalbėdamas apie šios grėsmės raidą kitoje žemyno pusėje, JAV Afrikos vadovybės vadas generolas Michaelas Langley Senato ginkluotųjų pajėgų komitetui sakė, kad „Vakarų Afrika atsidūrė lūžio taške“.

Iki šiol Bideno administracija įsipareigojo vykdyti tik ribotas operacijas kovojant su ISIS, daugiausia dėmesio skiriant vadams Afrikoje ar kitose pasaulio dalyse, įskaitant Afganistaną, kur ISIS vadinamoji Khorasano provincija arba ISIS-K yra tarp mirtingiausių filialų.

Tačiau, kaip pažymėjo Drevonas, „vienas iš pavojų, be Vakarų įsitraukimo į regioną, yra tikėjimas, kad tik kariniai sprendimai numalšins ir galiausiai užbaigs šiuos konfliktus“.

 

„Džihadistai išnaudoja vietos nuoskaudas ir politines nesėkmes regione“, – aiškino jis. „Vargu ar jie išnyks, kol nebus sprendžiami“.

Nusivylę Vakarais

Tačiau net ir nesant aktyvesnės JAV karinės intervencijos Afrikoje, daugelis šalių vis labiau atmeta Vakarų vaidmenį vietinėje kovoje su džihadistais.

„Vakarų Sahelyje iš esmės jaučiamas nusivylimas“, – sako SBM žvalgybos įmonės Nigerijoje saugumo analitikas Confidence'as MacHarry. Regione jau daugiau nei dešimtmetį trukusi tarptautinė kova su terorizmu dar nesustabdė džihadistų išpuolių Burkina Fase ir Malyje bangos, kuri pradeda plisti į Gvinėjos įlankos valstybes.

Šios dvi šalys yra didesnės Afrikos tendencijos dalis, įskaitant Centrinės Afrikos Respubliką, Madagaskarą, Mozambiką, Sudaną ir kitas šalis, kurios ieško pagalbos iš Rusijos ir jos privačios karinės grupės „Wagner“.

„Visame žemyne didėja nusivylimas Vakarų saugumo buvimu po to, kai padėtis nepagerėjo“, – sakė MacHarry. „Tai paskatino antiprancūziškas nuotaikas“.

Puikūs galios santykiai

Samuelis Helfontas, JAV karinio jūrų laivyno karo koledžo docentas ir Irako karo veteranas, dirbęs JAV karinio jūrų laivyno žvalgybos pareigūnu, taip pat apibūdino JAV invaziją kaip didžiulį geopolitinį lūžį, tačiau dėl daugiau nei vienos priežasties.

Jis tvirtino, kad „karas ir jo pasekmės ne tik pakurstė islamistus Artimuosiuose Rytuose“, bet ir atnešė didžiulių geopolitinių pasekmių, ypač Vašingtono santykiams su Maskva.

Amžių sandūroje į valdžią atėjus Putinui, Vašingtone karo būgnai jau buvo pradėję skambėti. Likus dienai iki invazijos pradžios 2003 m. kovą, Putinas pavadino tai „klaida“, perspėdamas, kad tai sukels „sunkių pasekmių“.

 

„Irakas suvaidino svarbų, bet neįvertintą vaidmenį nutrūkusiems Rusijos ir Amerikos santykiams 2000-ųjų pradžioje“, – sakė Helfontas. „JAV sunkiai dirbo, kad po Šaltojo karo Rusiją įtrauktų į „taisyklėmis pagrįstą“ sistemą, tačiau tokiose vietose kaip Irakas ir Balkanai JAV vis dažniau pažeidinėjo taisykles, kurios, jų teigimu, yra šventos“.

JAV invazija į Iraką ir jos pasekmės buvo dažnas kai kurių didžiausių JAV priešų, įskaitant Rusiją, Kiniją, Iraną ir Šiaurės Korėją, kritikos šaltinis. Susidūrę su Vašingtono pasmerkimu, šių ir kitų šalių pareigūnai dažnai tvirtina, kad taikomi dvigubi standartai.

Tarptautiniam baudžiamajam teismui paskelbus arešto orderį Putinui dėl masinės ukrainiečių vaikų deportacijos vykstant konfliktui, Rusijos nuolatinis atstovas Jungtinėse Tautose Vasilijus Nebenzia atšovė, pabrėždamas, kaip sprendimai „buvo paskelbti viešai per 20-ąsias JAV nelegalios invazijos į Iraką metines, kur TBT turėjo jurisdikciją, bet nepadarė nieko, kad nusikaltėliai būtų patraukti atsakomybėn“.

Kaip ir Rusija, JAV nėra TBT steigiamojo Romos statuto šalis, o Vašingtonas grasino teismui ir jo teisėjams dėl bet kokių bandymų apkaltinti JAV piliečius, įskaitant karius, dėl įtariamų karo nusikaltimų.

Ir dabar Kremliuje sklinda kalbos, panašios į tas, kurias kadaise prezidento George'o W. Busho administracija vartojo karui Irake pateisinti, kalbant apie Rusijos karą Ukrainoje, įskaitant kaltinimus, kad Kijevas siekė gauti masinio naikinimo ginklų.

„Irako karas ir karas Ukrainoje turi reikšmingų skirtumų, – sakė Helfontas, – tačiau atrodo, kad amerikiečių veiksmai Irake padėjo atplėšti Rusiją nuo taisyklėmis pagrįstos tarptautinės tvarkos“.

Pasidalinkite su draugais
Aut. teisės: MTPC
MTPC
(9)
(4)
(5)
MTPC parengtą informaciją atgaminti visuomenės informavimo priemonėse bei interneto tinklalapiuose be raštiško VšĮ „Mokslo ir technologijų populiarinimo centras“ sutikimo draudžiama.

Komentarai (3)