Šią savaitę įvyko naujas Armėnijos ir Azerbaidžano kariuomenės susirėmimas. Ir vėl – su mirtinomis pasekmėmis.

Kaip rašoma Armėnijos gynybos ministerijos pranešime, „balandžio 11 d., apie 16 val., Azerbaidžano ginkluotųjų pajėgų daliniai atidengė ugnį į Armėnijos ginkluotųjų pajėgų karius, vykdančius inžinerinius darbus“. Baku atsakė, kad būtent Armėnijos kariškiai pirmą kartą apšaudė Azerbaidžano armijos pozicijas Lačino kryptimi.

Reguliarūs kariniai susirėmimai vyksta de facto įšalus Armėnijos ir Azerbaidžano taikos deryboms. Ir tuo pat metu – smarkiai paaštrėjus Jerevano ir Maskvos santykiams.

Kas dabar vyksta Pietų Kaukazo regione? Kokios šiuo metu Armėnijos, Azerbaidžano ir Rusijos Federacijos veiksmų strategijos?

O kaip Rusijos ir Ukrainos karo eiga gali paveikti šį konfliktą?

Pabandykime tai išsiaiškinti.

Ne laikas taikos deryboms

Nepaisant to, kad antrojo Karabacho karo veiksmai formaliai buvo sustabdyti 2020 metų lapkritį, konfliktas nesiliovė, o tik perėjo į mažo intensyvumo fazę.

Reguliarūs susirėmimai, įskaitant artilerijos naudojimą, vyko visus kitus metus.

Nepaisant to, taikos derybos nenutrūko. Tuo pačiu metu jos vyko dviem lygiagrečiomis kryptymis, iš kurių vienos buvo moderuojamos Maskvoje, o kitos – Briuselyje ir Vašingtone. Tuo pačiu metu kiekvienas derybų kelias turėjo savo ypatybes, kurios turėjo įtakos jos įgyvendinimo galimybėms.

„Mes nieko neketiname diktuoti Armėnijai. Jei Armėnijos žmonės ir Armėnijos vadovybė manys, kad būtina pasirinkti vadinamąjį Vašingtono taikos variantą, kuris, kiek suprantu, apima Azerbaidžano suvereniteto pripažinimą dėl Karabacho, tada prašau“, – praėjusių metų balandį sakė Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas.

Rusijos pasiūlymas numatė Karabacho klausimą įtraukti į atskirą susitarimą ir sutelkti dėmesį į Azerbaidžano ir Armėnijos sienos delimitavimą (sienos nustatymas).

Toks scenarijus buvo naudingas Rusijos Federacijai, nes numatė Rusijos „taikdarių“ buvimo Karabache įšaldymą.

Ir dar daugiau, tai buvo naudinga Armėnijai, nes nenumatė galutinio Karabacho pripažinimo neatsiejama Azerbaidžano dalimi.

Tačiau toks požiūris Azerbaidžanui kategoriškai netiko, todėl neturėjo sėkmės šansų. Tikriausiai tokių pasiūlymų Rusijos Federacijai reikėjo pirmiausia tam, kad Armėnija liktų jos įtakos zonoje.

Vietoj to, Vakarų požiūris buvo susijęs su didelėmis nuolaidomis, tačiau abiem pusėms. Viena vertus, Vakarai nekvestionuoja Karabacho nuosavybės, bet kartu kelia klausimą dėl ten gyvenančios armėnų bendruomenės teisių užtikrinimo. „“

Tačiau būtent dėl ​​to, kad reikėjo nuolaidų iš abiejų pusių, šis planas turėjo tam tikrų galimybių būti įgyvendintas – ir tai atvirai erzino Kremlių.

Tačiau nuo praėjusių metų rudens taikos derybų tema pamažu dingo iš darbotvarkės.

Ją keičia nauji karo veiksmų paūmėjimai. Įskaitant –  pirmą kartą tiesiai ant Armėnijos ir Azerbaidžano sienos, kas suteikė Jerevanui priežastį kreiptis į KSSO – Rusijos sukurtą NATO analogą.

Ir tada padėtis aplink Karabachą eskaluojasi.

Nuo praėjusių metų gruodžio 12 d. Azerbaidžano aktyvistai blokuoja Lačino koridorių, jungiantį Karabachą su Armėnija ir priklausantį Rusijos „taikdarių“ atsakomybės zonai. Neseniai Azerbaidžano gynybos ministerija paskelbė, kad šalies ginkluotosios pajėgos perėmė Lačino kelio kontrolę.

Taigi Baku mano, kad problemą pavyks išspręsti jėga, ir kol kas jam viskas klostosi gana sėkmingai. Šią sėkmę iš esmės lėmė tai, kad, nepaisant formalaus Armėnijos ir Rusijos Federacijos sąjungininkių statuso, Rusijos ir Azerbaidžano interesai sutampa daug dažniau, nors ir ne visada.

Ne sąjungininkai, bet ir ne priešai

Kokie yra konflikto šalių interesai? Pradėkime nuo Rusijos Federacijos.

Armėnijos pralaimėjimas 2020 metų kare nesumažino Jerevano priklausomybės nuo Rusijos. Atvirkščiai – ypač išaugo priklausomybė nuo Rusijos Federacijos ir paties Karabacho rusų „taikdarių“.

Jei anksčiau Kalnų Karabacho (oficialiai Arcacho Respublika) valdžia, nors ir turėjo nuolatinių nesusipratimų su oficialiuoju Jerevanu, buvo orientuota į Armėniją, tai dabar yra pagrindo teigti, kad Stepanakertas (Karabacho sostinė) pagaliau tapo Rusijos Federacijos įtakos instrumentu.

Esamos padėties išsaugojimas yra geidžiamiausias Rusijos Federacijos scenarijus, nes Rusijos „taikdarių“ buvimas Karabache suteikia galimybę daryti įtaką tiek Armėnijai, tiek Azerbaidžanui.

O jei tai neįmanoma – pastaraisiais metais Rusijos Federacijos įtaka Azerbaidžane kritiškai sumažėjo – tuomet minimali Kremliaus programa yra išlaikyti Armėnijos kontrolę. Be to, ES pasirengimas suteikti Sakartvelui kandidato statusą iš esmės keičia situaciją regione.

Sakartvelo europinė perspektyva teikia vilčių ir Armėnijai – ir tai labai rimta grėsmė Maskvos planams.

Užtat Azerbaidžanui atsivėrė tikras „galimybių langas“.

Rusijos Federacijos susilpnėjimas dėl karo prieš Ukrainą suteikia vilčių pasiekti daug didesnių Armėnijos nuolaidų. Atitinkamai, taikos derybos akivaizdžiai nėra Baku prioritetas.

Šiuo metu Azerbaidžanas juda link pirmojo tarpinio tikslo savo Karabacho strategijoje. Kalbama apie kontrolės posto įrengimą Lačino kelyje, kuris leis kontroliuoti tranzitą. Kiti tikslai: galutinė Karabacho savisaugos pajėgų demilitarizacija, vėliau rusų „taikdarių“ pasitraukimas.

Nurodoma, kad Rusijos Federacijos ir Azerbaidžano interesai gali sutapti. Visų pirma, dabartinė Lačino koridoriaus blokada nesukėlė humanitarinės nelaimės Karabache, kaip anksčiau buvo teigiama Armėnijoje.

Visi reikalingi produktai ir vaistai į regioną atkeliauja rusų „taikdarių“ automobiliais – tai tik padidina galutinę jų kainą, nes įskaičiuotas ir apmokėjimas už rusų „paslaugas“. O žmonių pervežimas irgi galimas – mokestis už tokį pervežimą, anot Armėnijos žiniasklaidos, yra nuo 300 iki 500 USD žmogui.

Tokia pusiau blokada atitinka Baku interesus – skatina etninius armėnus palikti Karabachą. Tačiau kartu tai didina Karabacho armėnų priklausomybę nuo Rusijos Federacijos.

Tęsinys kitame puslapyje:

Kitas sutampančių interesų pavyzdys yra Zangezūro koridorius.

Praėjusių metų rudenį Azerbaidžano kariuomenė pirmą kartą pradėjo apšaudymą tiesiai Armėnijos teritorijoje. Ir nors tokia agresija turėtų patekti į KSSO mandatą, Jerevanui nebuvo suteikta pagalba, o tai lėmė staigų formalių sąjungininkų santykių atšalimą.

Tai pasiekė tašką, kai Armėnija atsisakė vykdyti KSSO karines pratybas savo teritorijoje, o tuo pat metu šalis atsisakė ir KSSO generalinio sekretoriaus pavaduotojo kvotos.

Baku neslėpė savo tikslo – pasiekti, kad Jerevanas sutiktų sukurti Zangezūro koridorių – eksteritorinį statusą turintį kelią, kuris eis per Armėnijos teritoriją, jungiantį Nachičevanės autonominę respubliką su pagrindine Azerbaidžano dalimi.

Zangezūro koridoriaus projektas numato, kad jame tranzito saugumu užsiims Rusijos FSB. Ir atitinkamai Rusijos Federacijai tai suteikia galimybę gauti papildomą įtakos Jerevanui įrankį, kuris bus išsaugotas net ir atitraukus „taikdarius“ iš Karabacho.

Tačiau Baku ir Maskvos interesai dažnai išsiskiria.

Pavyzdžiui, tai pasireiškė, kai Rusijos Federacija bandė „prastumti“ Armėnijos ministro pirmininko Pašiniano priešininką. Kaip parodė 2021 metų parlamento rinkimai, statymas dėl ankstesnės valdžios nepasiteisino – kad ir kokios būtų armėnų pretenzijos dabartinei valdžiai, savo pirmtakus jie suvokia kaip dar blogesnį variantą.

Praėjusį rudenį armėnų kilmės Rusijos oligarchas Rubenas Vardanjanas paskelbė atsisakantis Rusijos pilietybės Karabacho pilietybės naudai. Ir netrukus jis buvo paskirtas Kalnų Karabacho valstybės ministru (ministru pirmininku).

Armėnijoje Vardanjanas siejamas su maža partija „Šalis už gyvybę“, kuri turi deputatus keliose miestų tarybose. Netrukus Rusijos Federacijai draugiškos Armėnijos sociologijos kompanijos pradėjo skelbti reitingus, kuriuose Vardanjanas tapo pagrindiniu Armėnijos ministro pirmininko priešininku.

Tačiau dėl tokio paskyrimo gali padidėti tarptautinis Karabacho subjektyvumas, o tai visiškai neatitinka Azerbaidžano interesų. Taigi po ultimatumo iš Baku Vardanjanas buvo priverstas palikti savo postą.

Armėnija prieš keičiant kursą

Sunkiausia padėtis Armėnijoje. Tačiau to negalima pavadinti beviltiška situacija.

Ilgalaikių santykių su Rusijos Federacija žlugimas jau tapo akivaizdus.

Dėl to praėjusių metų KSSO viršūnių susitikime Armėnijos ministras pirmininkas Nikolas Pašinianas griežtai sukritikavo KSSO ir pagrasino, kad Armėnija pasitrauks iš šios organizacijos.

Rusijos akivaizdaus neveiklumo fone vakuumą pamažu užpildo Vakarai.

KSSO atsisakius siųsti stebėtojus prie Armėnijos ir Azerbaidžano sienos, Jerevanui pavyko sukurti ES stebėjimo misiją, dėl kurios sprendimas buvo priimtas jau šių metų sausį.

Tarptautinių stebėtojų dalyvavimas stabilizavo padėtį Armėnijos ir Azerbaidžano pasienyje (bet ne Karabache) ir leido iš darbotvarkės išbraukti Zangezūro koridoriaus klausimą.

Tačiau svarbiausia, kad pirmą kartą Armėnija pajuto, kad jų saugumo garantas gali būti visai ne Rusijos Federacija.

Svarbu tai, kad iškart po to, kai buvo priimtas sprendimas išsiųsti Europos misiją, KSSO staiga pakeitė savo sprendimą ir jau pasiruošusi siųsti savo stebėtojus.

„Rusija mūsų atsisakė, remdamasi tuo, kad Armėnijos ir Azerbaidžano siena nėra nubrėžta, o stebėtojai nežino, kur dirbti. Tačiau, kaip paaiškėjo, europiečiams tai ne problema – jie paėmė SSRS laikų žemėlapius ir vadovaujasi tuo, kaip jis vaizdavo sieną tarp Armėnijos ir Azerbaidžano sovietų respublikų. Ir kai tik atvyko europiečiai, staiga nusprendė atvykti ir rusai. Noriu jų paklausti: vaikinai, kaip radote kur dabar yra siena?“ – emocingai situaciją komentuoja aukštas Armėnijos pareigūnas.

Lygiai taip pat Armėnija rado pakaitalą rusiškiems ginklams. Rusijos Federacijai atsisakius Jerevanui tiekti ginklus, už kuriuos ja sumokėta, Armėnija rado kitų pardavėjų, visų pirma sudariusi sutartį dėl artilerijos ir oro gynybos sistemų pirkimo Indijoje.

Be to, santykius apsunkina Armėnijos noras ratifikuoti Romos statutą. Ir nors šis žingsnis niekaip nesusijęs su Rusijos Federacija (Jerevanas taip nori rasti mechanizmą, kaip Azerbaidžano vadovybę patraukti atsakomybėn už „karo nusikaltimus“), Kremlius, kurio vadovas, kuriam jau dabar išduotas arešto orderis, šį žingsnį įvertino kaip nedraugiškiausią įmanomą gestą.

Kol kas Rusijos Federacijos pozicijos Armėnijoje vis dar pakankamai stiprios, kad jos neišstumtų JAV ir ES.

Tačiau laikas akivaizdžiai nėra palankus Rusijai.

Pralaimėjimas kare prieš Ukrainą turės daug pasekmių, viena iš jų – Rusijos išstūmimas iš Pietų Kaukazo.

Negana to, tokio „sąjungininko“ praradimas Armėnijai gali būti palaima, nes tuomet laisvą vietą užims Europos Sąjunga.

„Tačiau jei Rusija pralaimės karą, Armėnijos darbotvarkėje iš karto atsiras grįžimo į europinį kursą ir kandidato statuso gavimo klausimas. Rusija puikiai supranta šią riziką, todėl yra pasirengusi padaryti viską, kad taip nenutiktų“, – pripažįsta aukštas Armėnijos pareigūnas.

Pasidalinkite su draugais

Šaltiniai:

Euro Integration

Aut. teisės: MTPC

Komentarai ()