2010 m. kovo 10 d. Lietuvos kariuomenės vadas generolas majoras A. Pocius savo įsakymu patvirtino pirmąją Lietuvos karinę doktriną, kurios tiesiog negalima palikti be analitinio dėmesio. Iškart reikėtų pažymėti, kad bet kurį strateginį dokumentą vertinti (girti ir/ar kritikuoti) visada yra lengviau negu jį kurti. Todėl pirmiausia būtina pagirti Lietuvos oficialiosios karinės minties atstovus už atliktą darbą ir trumpai paanalizuoti jų galutinio produkto aspektus.

Doktrina ar karybos vadovėlis?

Iš pirmo žvilgsnio doktrinos turinys ir atskiros nuostatos kelia tam tikrą nuostabą. Pavyzdžiui, joje rašoma, kad „doktrina skirta visai karinei bendruomenei, tačiau labiausiai naudotina karininkų rengimo procese, siekiant vystyti Lietuvoje karo mokslą ir meną“.

Taip pat gali nustebinti sąlyginis dokumento privalumas: „Lietuvos karinė doktrina yra strateginio lygmens dokumentas, kuriame aiškinama, kaip pasitelkiant kariuomenę įgyvendinama nacionalinės gynybos politika. Nuostatos ir principai, išdėstyti doktrinoje, turi būti taikomi lanksčiai, pragmatiškai ir netapti dogmomis. Tai nurodomasis dokumentas, tačiau jo principų naudojimas reikalauja nuovokaus vertinimo. Doktrina sujungia teoriją, istoriją, eksperimentavimą ir praktiką, skatina iniciatyvą ir kūrybingą mastymą.“

Trumpai sakant, Lietuvos karinė doktrina primena karybos vadovėlį (akivaizdus karinis moksliškumas ir teorizavimas), kuris, be viso ko, galėtų būti ir sutrumpintas.

Tačiau toks doktrinos autorių sprendimas yra sąmoningas ir logiškai pagrįstas. Joje aiškiai apibrėžiama strateginių dokumentų hierarchija (nacionalinio saugumo strategija – karinė strategija – karinė doktrina), ir karinė doktrina šiuo atveju yra strateginio lygmens aiškinamasis dokumentas, apibrėžiantis Lietuvos kariuomenės kūrimosi, veiklos ir mokymo principus.

Kaip paaiškino Gynybos štabo Transformacijos skyriaus viršininkas pulkininkas leitenantas Vaidas Bernotas: „Tai nėra įstatymas ar nacionalinio saugumo strategija. Šis dokumentas paaiškina kariuomenės vietą valstybėje, bet jokiu būdu neperžengia Konstitucijos ir įstatymų. Tai yra karių rengimo moralinis pamatas, jame įvardintos mūsų vertybės, kas mums yra svarbiausia nuo vadovavimo ir valdymo iki planavimo ir operacijų vykdymo. Tai pamatas lavinti personalo mentalitetą ir kryptingai vystyti karinę mintį Lietuvoje.“

Taip pat jis pabrėžė, kad Lietuvos karinės doktrinos negalima laikyti karine strategija: „Vakaruose – NATO, Europos Sąjungoje – yra priimti abu dokumentai ir aiškiai atskirta, kas yra viename ir kitame. Karinė strategija numato būdus, kaip valstybės realizuoja savo nacionalinių saugumo interesų gynimą, ji juos įvardija ir numato būdus. Karinė doktrina yra teorinis pamatas, ant kurio kariuomenė yra kuriama, mokoma ir panaudojama“, – sakė V. Bernotas, ir iš esmės jis yra teisus. Pavyzdžiui, Kanadoje karinė doktrina suprantama taip: „Karinė doktrina yra formali karinių žinių ir karinės minties išraiška, kurią kariuomenė priima kaip tinkamą tam tikru momentu ir kuri apibrėžia konflikto prigimtį, kariuomenės pasiruošimą konfliktui bei įsitraukimo į jį metodą, garantuojantį sėkmę. (…) Ji yra labiau aprašomojo nei įpareigojančio pobūdžio, reikalaujanti mąstymo savo pritaikymo metu. Ji nekuria dogmų ir nepateikia procedūrų sąrašo, o yra autoritetingas orientyras, nustatantis tai, ką kariuomenė mano apie karybą, o ne tai, kaip kariauti. Ją bandoma sukurti pakankamai išbaigtą, kad ji galėtų nukreipti karinę veiklą, bet tuo pat metu pakankamai lanksčią, kad galėtų būti pritaikyta įvairiose situacijose.“

Su tokiu strateginių karinių ir nekarinių dokumentų supratimu galima ginčytis (pavyzdžiui, karinę strategiją ir karinę doktriną galima sujungti viename dokumente), bet šiandien tai yra vienas iš pripažintų jų hierarchizavimo ir apibrėžimo būdų. Taigi derėtų tik pažymėti, kad galbūt reikėtų doktrinoje plačiai pateiktą karinę teoriją detaliau pritaikyti Lietuvos praktinėms realijoms, tai yra labiau konkretizuoti, kaip atrodo (turėtų atrodyti) Lietuva vienos ar kitos teorinės nuostatos (tezės) atveju. Kita vertus, doktrinoje nurodoma, kad remiantis ja šiandien jau „rengiama Lietuvos kariuomenės jungtinių pajėgų operacinė doktrina, taip pat funkcinės doktrinos, kuriose pateikiami teoriniai karinių vienetų rengimo ir naudojimo taikos, krizių ir karo (karinių konfliktų) metu pagrindai“.

Kas svarbu

Palikus nuošalyje konceptualius Lietuvos karinės doktrinos rengimo dalykus, galima pereiti prie atskirų jos nuostatų įvertinimo.

Šiuo atveju pirmiausia reikėtų pažymėti, kad dokumente matyti adekvatus ir tikslingas strateginės aplinkos ypatybių, rizikų ir šiuolaikinio karo (pavyzdžiui, jo technologinio, socialinio ir kultūrinio aspekto svarbos) supratimas. O dėl jame nurodomų Lietuvos grėsmių, tai, jeigu kalbama apie „nestabilias valstybes“ ir valstybes, „kurių saugumo ir gynybos politikos dokumentai numato, o karinė galia leidžia vykdyti karinę veiklą, tiesiogiai ar netiesiogiai nukreiptą prieš Lietuvą ir jos sąjungininke“, galbūt derėtų tas valstybes atvirai įvardinti, o ne kalbėti „permatomomis“ užuominomis (juk akivaizdu, kad šiuo atveju pagrįstai turima omenyje pirmiausia Rusija). Tai nebūtų kas nors ypatingo, nes karinė doktrina yra ne ideologinė programa ar politinė deklaracija (provokacija), o realistinis praktinis dokumentas.

Lietuvos gynybą doktrina numato dvejopą: „Galimi du gynybos variantai: savarankiška šalies gynyba ir kolektyvinė gynyba kartu su sąjungininkais.“ Vykdant gynybą savarankiškai, svarbiausias tikslas – „stabdyti priešą, siekiant laimėti laiko, išlaikyti teritoriją/objektus, demoralizuoti priešą, sukelti jam chaoso ir nuolatinio netikėtumo pojūtį. Šio rezultato siekiama koordinuotais ir valdomais padalinių veiksmais visoje šalies teritorijoje vienu metu. Vykdydama Lietuvos kolektyvinę gynybą kartu su sąjungininkų pajėgomis, Lietuvos kariuomenė dalyvauja bendruose kariniuose šalies gynybos veiksmuose tiek, kiek numato kolektyvinės gynybos planas. Lietuvos kariuomenės operacinės pajėgos perduodamos operaciniam NATO vadovavimui. Visais atvejais Lietuvos kariuomenė prisideda užtikrinant priimančiosios šalies paramą sąjungininkų pajėgoms. Šiuo atveju taip pat naudojami reguliarieji ir visų rūšių rezervo kariniai vienetai.“

Toks „laiko laimėjimo“ ir sąjungininkų laukimo požiūris (strategija) didžiąja dalimi yra realistiškas ir visiškai pateisinamas. Tačiau būtina pripažinti, kad uždavinys „demoralizuoti priešą, sukelti jam chaoso ir nuolatinio netikėtumo pojūtį“, atvirai sakant, silpnai ginkluotai ir nedidelei Lietuvos kariuomenei, vykdančiai savarankišką gynybą prieš rimtą priešininką (suprask, Rusiją ir/ar Baltarusiją, kaip hipotetiškai labiausiai tikėtinus Lietuvos karinius priešus), yra tikrai ne pagal jėgas.

Pagaliau išskirtinio dėmesio verta Lietuvos karinės doktrinos nuostata, susijusi su karine pagalba Lietuvos Respublikos piliečiams, esantiems užsienyje. „Lietuvos kariuomenė gali būti naudojama karinėmis priemonėmis teikiant pagalbą Lietuvos Respublikos piliečiams užsienyje“, – teigiama dokumente. Tai yra politiškai labai jautrus ir sudėtingas klausimas (šiuo atveju užtenka prisiminti, kiek ginčų sukelia naujausioje Rusijos karinėje doktrinoje užfiksuota nuostata dėl Rusijos Federacijos teisės ginti savo piliečius už šalies ribų), todėl jį reikėtų detalizuoti ir reglamentuoti kuo kruopščiausiai, aiškiai ir konstruktyviai, kad niekas negalėtų apkaltinti Lietuvos nepagrįstu agresyvumu.

Išvados

Apibendrinant galima teigti, kad pirmosios karinės doktrinos pasirodymas yra svarbus Lietuvos praktinės ir akademinės karinės minties laimėjimas. Didžiąja dalimi dokumentas yra dalykiškas, adekvatus ir prasmingas (pirmiausia dėl šiuolaikinės karybos specifikos supratimo ir Lietuvos gynybos strategijos apibrėžimo). Tačiau atskiras doktrinos nuostatas reikėtų labiau detalizuoti: svarbu aiškiau suformuluoti Lietuvos karinės doktrinos santykį su kitais šalies strateginiais dokumentais ir konkretizuoti karinės pagalbos užsienyje esantiems Lietuvos Respublikos piliečiams klausimą. Apskritai pirmoji Lietuvos karinė doktrina yra labiau pavykusi nei nepavykusi ir turėtų tapti reikšmingu Lietuvos nacionalinio saugumo sistemos sustiprinimo elementu.

Pasidalinkite su draugais

Aut. teisės: Geopolitika

Autoriai: Vadim Volovoj

Komentarai (5)