Paskutinis Vakarų bastionas Afrikoje. Ar prasidės Didysis karas dėl Nigerio lobių?  ()

Jau rytoj Juodajame žemyne gali prasidėti naujas didelis karas. Apžvelgsime, kodėl karinis perversmas Nigeryje – vienoje skurdžiausių Afrikos šalių – taip sujaukė pasaulio visuomenę.


Prisijunk prie technologijos.lt komandos!

Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.

Sudomino? Užpildyk šią anketą!

Liepos 26 d. prezidento gvardija Nigeryje surengė perversmą. Kariškiai, turėję ginti prezidentą, nušalino jį nuo pareigų ir paskelbė apie valdžios perdavimą į karinės vadovybės rankas (dažniausiai ši valdymo forma apibrėžiama žodžiu „chunta“). Dauguma užsienio šalių pasmerkė karinį perversmą, o Rusija jį palaikė. Vakarų Afrikos valstybių ekonominė bendrija (ECOWAS) netgi pagrasino karine invazija, jei chunta neatkurs teisinės tvarkos šalyje.

Kodėl neturtinga šalis tokia svarbi?

Viskas priklauso nuo šios valstybės geografinės padėties. Nors didžiąją dalį Nigerio teritorijos užima dykuma, ši žemė gana turtinga gamtos ištekliais (pagal urano gamybą užima 7 vietą pasaulyje). Be to, didžiulė jos teritorija (daugiau nei du kartus didesnė už Prancūziją) sukuria didelį šalies logistinį potencialą, pirmiausia karinėje, taip pat transporto, ypač energijos išteklių transportavimo, srityje.

Dabar ši Afrikos šalis tapo paskutiniu „kolektyvinių Vakarų“ bastionu regione. Nigerio teritorijoje bazuojasi amerikiečių (apie 1100 karių) ir prancūzų (apie 1500 žmonių) kariniai kontingentai. Tai didžiausias JAV karinės pagalbos gavėjas, nuo 2012 m. gavęs 500 mln. dolerių.

„New York Times“ vyriausiasis Afrikos korespondentas Declanas Walshas pažymi valstybės priklausomybę nuo užsienio pagalbos, kuri sudaro 40 % Nigerio biudžeto (2,2 mlrd. USD). Jo gamtos ištekliai yra strategiškai svarbūs Europos žemynui ir ypač Prancūzijai.

Nigerio kasyklose išgaunamas uranas tiekia kurą Prancūzijos atominės energetikos pramonei. Taip pat per šios šalies teritoriją planuojama nutiesti visos Afrikos dujotiekį, kuris turėtų tapti dar vienu mėlynojo kuro šaltiniu Europai.

Taigi akivaizdu, kad Nigerio svarba pasauliui, ypač Europai, gerokai viršija jo tikrąjį politinį statusą geopolitiniame pasaulio žemėlapyje. Deja, šios valstybės gyventojams jų šalis šiuo metu yra didelio geopolitinio žaidimo objektas, o ne visavertis jo žaidėjas.

Ar galime kalbėti apie Prancūzijos Afrikos politikos nesėkmę?

Nigeris yra dalis buvusios vadinamosios Prancūzijos Afrikos – teritorijos, kurios XIX–XX a. buvo prancūzų kolonijos.

Žodis „buvęs“ yra vietos gyventojų ambicijų įkūnijimas. Buvusių Prancūzijos kolonijų gyventojai siekia atsikratyti savo postkolonijinio statuso – komplekso, kuriuo sumaniai žaidžia tiek galingi geopolitiniai žaidėjai – Rusijos Federacija ir Kinijos Liaudies Respublika, tiek įvairūs džihadistų maištininkai, bandantys sukurti naują politinę sistemą religiniu pagrindu. Šie radikalūs islamo šalininkai, be kita ko, pareiškia, kad esamos sienos tarp Afrikos valstybių ir dažnai pačių valstybių formos, kokios šiuo metu egzistuoja, yra kolonijinės eros vaisius ir viskas turi būti sugriauta ir ant to pastatytas naujas pasaulis. Žinoma, naują tvarką turėtų „sukurti“ patys džihadistų grupuočių lyderiai.

Kovodamos su jais, taip pat su kai kuriomis radikalizuotomis vietinėmis gentimis, tarptautiniu mastu pripažintos šių šalių vyriausybės dažniausiai pasitelkdavo buvusios metropolijos kariuomenę, kuri niekaip neprisidėjo prie jų autoriteto tarp gyventojų augimo. Todėl plačių socialinių sluoksnių sąmonėje prancūzai liko teritorijos okupantais.

Taigi pastaraisiais dešimtmečiais daugelio afrikiečių galvose susiformavo toks pasaulio vaizdas: viena vertus, buvusi metropolija, kuri ir toliau laiko kariuomenę šiose šalyse, slopina sukilėlių judėjimus ir vietines genčių grupes, įskiepija europieškas vertybes, o iš kitos pusės – komunistinės ir autoritarinės valstybės (pirmiausia SSRS, o paskui Kinijos Liaudies Respublika ir Rusijos Federacija), kurios padeda ginklais, maistu, kuria infrastruktūrą ir nesikiša į vidaus reikalus ir šių valstybių gyvenimo būdą. Akivaizdu, kad tokios mintys nekilo ir be specialiai surengtų tiek Maskvos, tiek Pekino informacinių kampanijų.

Po „mūšio dėl visuomenės požiūrio“ sekė verslo projektai, o Rusijos Federacijos atveju – karinė parama. Maskva veikė ne tiesiogiai, o per įvairias įgaliotas grupes, iš kurių didžiausia ir garsiausia yra „Wagner“. Galiausiai pastaraisiais metais ji tapo vienu iš pagrindinių žaidėjų regione į pietus nuo Sacharos (Sahelio).

 

Per pastaruosius ketverius metus kariniai perversmai įvyko 6 regiono šalyse – nuo ​​Gvinėjos iki Sudano. Šalys tarp Atlanto ir Indijos vandenynų viena po kitos atsisakė Vakarų (daugiausia Prancūzijos) kariuomenės paslaugų „Wagner“ samdinių naudai. Tai neprisidėjo prie saugumo gerinimo šiose valstybėse. Statistika rodo priešingai. Tačiau autoritariniams Afrikos šalių lyderiams buvo daug patogiau dirbti su „Wagner“ samdiniais nei su demokratinėmis Vakarų šalių vyriausybėmis. Ir visa tai gyventojams buvo patiekta prisidengus antikolonializmu.

Nigeris liko paskutinis Vakarų valstybių forpostas. Ypač po 2021 metų perversmo Malyje ir vėliau iš ten išvedus prancūzų kariuomenę, kurią tiesiogine prasme išstūmė „Wagner“. Vietoj to Nigeris surengė demokratinius rinkimus, kuriuose laimėjo provakarietiškas politikas Mohamedas Bazumas.

Tada Nigeris iš logistikos jungties tapo centrine JAV ir Europos valstybių karinių kontingentų baze. Ten buvo perkelta didžioji dalis prancūzų ir amerikiečių kontingento, kovojusio su dykumoje, ypač Nigerio teritorijoje, veikiančiais džihadistais.

Amerikiečių publicistė Claudia Lorenzo Rubiera mano, kad pagrindinis Nigerio pranašumas prieš kaimynes JAV ir jos sąjungininkų akyse yra demokratiškai išrinkta vyriausybė 2021 m. Glaudus ryšys, kuris nekenkia Vakarų lyderių reputacijai (priešingai nei bendradarbiavimas su autoritariniais režimais, pavyzdžiui, Čado vyriausybe).

Mohamedas Bazumas šalyje vykdė reformas, už kurias gavo dosnų Vakarų finansavimą. Tačiau jis nesustabdė dujotiekio projekto, kuris turėjo „nugabenti“ Nigerio naftą į Beniną. Šis naftotiekis yra Kinijos įmonių projektas. 2022 metais Nigeris pasirašė memorandumą dėl dujotiekio tiesimo į Alžyro uostą Viduržemio jūros pakrantėje. Iš ten Afrikos dujos turėjo būti gabenamos Europos vartotojams. Tai yra, Nigerio prezidentas buvo ekonomiškai atviras bendradarbiavimui su įvairiomis partijomis, tačiau akivaizdu, kad jis nebendradarbiautų nei su „Wagner“, nei su džihadistų grupuotėmis.

 

Debesys telkėsi aplink praktiškai paskutinę demokratiją regione. Daugumoje aplinkinių šalių valdo autoritariniai režimai. Kai kurie iš jų tiesiog naudojasi „Wagner“ samdiniais, o kai kuriuos į valdžią atvedė būtent pati „Wagner“, pavyzdžiui, Malyje ir Burkina Fase – šalyse, kurios rėmė Nigerio karinį perversmą. Jei prieš keletą metų Nigeris buvo svarbi logistinė grandis prancūzų ir amerikiečių saugumo sistemoje, tai dabar ji tapo „Wagner“ sukurtos sistemos spraga.

Ir šiame fone šalyje vyksta karinis perversmas prieš provakarietišką prezidentą. Prancūzijos gynybos ministras užsiminė, kad perversmo priežastis gali būti asmeninis konfliktas tarp prezidento ir jo gvardijos vado – sklandė gandai, kad valstybės vadovas nori atstatydinti iš pareigų nuo 2011 m. jai vadovaujantį generolą Chiani.

Tęsinys kitame puslapyje:

Pasidalinkite su draugais
(10)
(2)
(8)

Komentarai ()