Pastarąjį kartą Valstybės departamentas su tokiu įspėjimu kreipėsi į amerikiečius, esančius Ukrainos teritorijoje. Ir tai buvo pačioje 2022 metų pradžioje, neilgai trukus iki Rusijos įsiveržimo

Prieš kelias dienas JAV paragino savo piliečius išvykti iš Baltarusios. Itin svarbią ir grėsmingą naujieną iš informacijos lauko beveik iš karto išstūmė kiti pranešimai, visų pirma, susiję su vagneriečių vadeivos Jevgenijaus Prigožino žūtimi. Emociniu požiūriu tai, be jokios abejonės, suprantama. Visgi tai nereiškia, kad Baltarusios tema prarado svarbą. Atvirkščiai.

Paskutinį kartą Jungtinės valstijos savo tėvynainius išvykti iš kokios nors šalies paragino 2022 metų pradžioje. Tas Valstybės departamento kreipimasis nuskambėjo prieš plataus masto Rusijos įsiveržimą į Ukrainą ir buvo skirtas Ukrainos teritorijoje gyvenantiems piliečiams. Dabar jau žinome, kad tai buvo ne tiesiog perspėjimas dėl viso pikto. Vašingtonas turėjo pakankamai patikimų žvalgybos duomenų apie Putino ketinimus. Darytina prielaida, kad ir šis JAV raginimas savo piliečiams išvykti iš Baltarusios paremtas ne tik bendrais nuogąstavimais, tačiau ir žvalgybos duomenimis.

Yra ir kitų požymių, rodančių situacijos paaštrėjimo šioje šalyje. NATO šalys, turinčios sieną su Rusija ir Baltarusia — Lenkija, Lietuva ir Latvija — pastarosiomis dienomis ėmėsi stiprinti savo rytines sienas. Varšuva į Baltarusios pasienį permetė papildomus kariuomenės dalinius, Lietuva užvėrė du iš šešių sienos su šia šalimi kirtimo automobiliais punktų, o Latvija ketina tai padaryti artimiausiomis dienomis, apie ką DW pareiškė vienas iš Latvijos valdininkų.

Dar vienas pavojaus skambutis pasiekė tiesiai iš Minsko. Rugpjūčio 25 dieną Aleksandras Lukašenko netikėtai pareiškė, kad Lenkijai ir kitoms Vakarų šalims neverta jaudintis dėl rugsėjo 1-ą dieną Baltarusioje prasidedančių Kolektyvinio saugumo sutarties organizacijos – ODKB – mokymų, nes „ten bus nedideli kai kurių ODKB šalių daliniai, kurie didžia dalimi derins štabų klausimus, taktiką ir strategiją ateičiai“. Pasak jo, Vakaruose baugins, kad „Putinas su Lukašenka vėl Baltarusioje kažką sugalvojo ir vos ne įsiveržimą į tą pačių nelaimingą Lenkiją ruošia… Nieko panašaus. Jokio puolimo. Mes rengiame įprastus klausimus, kurie jau seniai suplanuoti buvo. Todėl ir jums ir jiems dėl to nerimauti nereikia“.

Pažymėtina, kad dabar ir konkrečiai šiame kontekste, santrumpa ODKB reiškia ne tiek šešias Maskvos kontroliuojamo karinio-ekonominio bloko šalis, kiek Rusijos ir Baltarusios ginkluotąsias pajėgas. Gi atsimenant Batarusios diktatoriaus žodžių kainą ir dabartinę visišką priklausomybę nuo Kremliaus, Lukašenkos „garantijos“, kad šie mokymai nėra nieko baisaus, vertintinos atvirkščiai proporcingai.

 

 

 

Kitaip tariant, metas jaudintis. Du diktatoriai aiškiai kažką rezga. Klausimas — ką?

Panašu, kad ne tik beprotiškiausi ir artimiausi Putino bendražygiai (tokie, kaip Rosgvardijos vadovas Viktoras Zolotovas, kuris dar iki plataus masto Rusijos įsiveržimo į Ukrainą tvirtino, kad Rusija jau kariauja ten su amerikiečiais), bet ir pats Putinas įtikėjo, kad tiesioginis karinis susirėmimas su NATO — būtinas ir visai ne toks baisus, kaip atrodė anksčiau.

Gali būti, kad link tokių išvadų Putiną stumia ir situacija fronte. Jam reikia laimėti Rusijos prezidento rinkimuose, kurie turi įvykti 2024 metų balandį. Tai yra, per artimiausią pusmetį. Jeigu jis rinkimuose pasirodys kaip laimėtojas kare su Vakarais, tai logiškai mąstant, opozicija neturės jokių šansų jį nuversti.

Tačiau Kremliuje „pergalė“ suprantama, kaip RF kontrolės išlaikymas jei ne visose, tai bent didžiojoje dalyje dabar RF GP kontroliuojamų Ukrainos teritorijų. Tačiau Ukraina tokį „kompromisą“ atmeta. Kremliaus konspirologai įsitikinę, kad tokio Kyivo nenuolankumo priežastis yra Vakarai, tiekiantys ZSU ginklus ir amuniciją. Tačiau jeigu jau Vakarai šiame kare dalyvauja, tai ko gi drovėtis — reikia smūgiuoti prevenciškai, ištempti karo frontą į NATO šalių teritoriją. Tikėtina, Kremlius dabar vadovaujasi tokia logika.

Be putiniškų kėslų čia, žinoma, nepavyks apsieiti. Tiesioginis NATO šalių užpuolimas Rusijos armijos daliniais — žinoma neparanku. Tačiau tokią ataką gali įvykdyti „svetimi“ (tai yra, formaliai ne rusai) arba eiliniai „žalieji žmogeliukai“ be atpažinimo ženklų. Baltarusioje ir tų, ir tų yra.

Tame pačiame rugpjūčio 25-os pasisakyme žurnalistams, kalbėdamas apie „Wagner“, Lukašenka pasakė: „„Wagner“ gyvas, „Wagner“ gyveno ir „Wagner“ gyvuos Baltarusioje. Mes dar su Prigožinu šią sistemą sukūrėme. Čia lieka branduolys“. Pasak jo, dabar stovykloje yra ne visi samdiniai, bet jeigu prisireiks, „per kelias dienas visi (vagneriečiai) bus čia. Iki 10 tūkstančių. Dabar nebūtina jų (visų) laikyti čia“.

Akivaizdžiausais tokios, jau ne vienus metus ir Rusijoje, ir Vakaruose svarstomos atakos iš Baltarusios teritorijos taikinys — Suvalkų koridorius.

Tai yra siauras sienos ruožas tarp Lenkijos ir Lietuvos, kurio vienas galas remiasi į Baltarusią, o kitas — į RF Kaliningrado sritį. Užėmus jį, Baltijos šalių teritorijos būtų atkirstos nuo likusios, pasiekiamos sausuma NATO dalies ir (bent jau kai kuriam laikui) paliktų Lietuvą, Latviją ir Estiją vienas su Rusija ir jos satelitu, lukašenkiška Baltarusia.

Tokią operaciją galėtų pradėti tie patys vagneriečiai drauge su baltarusiais. Putinas ir jam prijaučiantys tokiu atveju, aišku, sakys „mūsų ten nėra“. Ne atsitiktinai tą pačią rugpjūčio 25 dieną Rusijos dučės spaudos sekretorius Dmitrijus Peskovas, jau po to, kai Putinas pripažino, kad „Wagner“ buvo finansuojamas iš Rusijos biudžeto, netikėtai vėl pareiškė: „Nepamirškime, kad tokios struktūros nėra, PKK „Wagner“ de jure neegzistuoja“. Tai yra, tokia grupė yra, tačiau kam gi ji priklauso — težino dievas.

Operacijos scenarijus galėtų būti maždaug toks. Wagneriečiai užgrobia Suvalkų koridorių, atkirsdami tris Baltijos valstybes nuo Lenkijos sienos. Jei NATO šalių daliniai bandytų jį susigrąžinti, Baltarusios armija ir Baltarusioje dislokuoti Rusijos armijos ir Oro-kosminės gynybos daliniai panaudotų raketas, artilerijos ir aviacijos pajėgas pajėgas. Tuo pat metų būtų bandoma praplatinti patį koridorių tiek į Lenkijos, tiek ir, kas labiau tikėtina, ne tokios stiprios karine prasme Lietuvos pusę.

Atsižvelgiant į tai, kad Putino vykdomas karas, jam reiškia teritorijų užgrobimą ir išpūstų „istorinių“ imperijos teisių į vienas ar kitas kadaise Rusijos imperijos ir SSRS sudėtyje buvusias žemes atstatymą,

neatmestina, kad kitu Maskvos tikslu vėliau (o galbūt ir tuo pačiu metu, kaip ir Suvalkų koridoriaus užgrobimas) gali tapti visų trijų Baltijos valstybių užgrobimas.

Toks planas Putinui leistų išspręsti dvi esmines užduotis. Visų pirma, jis į karą savo pusėje įtrauktų Baltarusią, ko jis siekia jau seniai. Antra, taip padidintų statymus būsimose derybose su Vakarais. Suprask, bala nematė, iš Baltijos valstybių mes išeisime, bet jūs išeikite iš Ukrainos. Ir taip, Suvalkai — mūsų.

Papildomas tokios operacijos bonusas Putinui būtų tai, kad per ją, kaip paaiškėjo, menkai jo kontroliuojami „Wagner“ maištininkai tikriausiai būtų visiškai sunaikinti. Ir juos sunaikintų ne ji, o prakeiktieji NATO kariai.

O dabar labiausiai intriguojantis klausimas. Ar Putinui pavyko įtikinti tokioje avantiūroje dalyvauti Lukašenką, kuris taip ilgai rankomis ir kojomis kratėsi tiesioginio savo šalies dalyvavimo šiame kare? Sprendžiant iš to, kaip užtikrintai dabar laikosi Baltarusios diktatorius, tai įmanoma. Ne menkiausiu argumentu galėjo tapti ir branduolinio ginklo dislokavimas Baltarusioje. Toks planas, be jokios abejonės, yra absoliučiai avantiūristiškas ir beprotiškas. Be ne labiau, nei Ukrainos užpuolimas.

* Vladimiras Putinas Tarptautinio baudžiamojo teismo kaltinamas nusikaltimais žmonijai. Išduotas jo arešto orderis.