Tarpžemyninės balistinės raketos su įprastomis galvutėmis. Ar Rusija gali imtis tokio teroro? ()
Gali būti, kad po Rogozinui į galvą kils ir dar viena „geniali“ idėja FAB-9000 pritvirtinti prie tarpžemyninės balistinės raketos.
|
Visi šio ciklo įrašai |
|
Prisijunk prie technologijos.lt komandos!
Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.
Sudomino? Užpildyk šią anketą!
Rusijos Federacijai sugalvojus paleisti kosminę raketą „Sojuz“ su bomba FAB-9000, kuri pataikytų į didelį Ukrainos miestą, išliko gana logiškas klausimas: ar Kremlius gali paleisti jau specializuotą tarpžemyninę balistinę raketą, bet ne su branduoline, bet įprasta galvute.
Atsižvelgiant į tai, kad Putinui tariamai patiko „Sojuz“ idėja, visai gali būti, kad Rusijos Federacijos gynybos ministras Šoigu taip pat nuspręs „sužibėti savo intelektu“ ir pasiūlys raketą iš strateginių raketų pajėgų arsenalo ir povandeninio laivyno, kuri turėtų būti aprūpinta labai sprogstamąja kovine galvute.
Ir iš karto kyla klausimas – kodėl Rusijos Federacija, turinti veikiančius taktinių raketų kompleksus „Iskander-M“, ką nors sugalvotų, ypač su „Sojuz“. Nes, kaip skelbiama, balistinės raketos 9M723 nuotolis neva yra 500 km, o to pakanka, kad būtų galima pataikyti į didžiąją dalį Ukrainos (išskyrus vakarinius regionus), o paleidimo atveju iš Baltarusijos teritorijos – į visą Ukrainą.
Tačiau, visų pirma, balistinės raketos „Iskander-M“ su labai sprogstamąja galvute nuotolis vis trumpėja. Antra – klausimas, ar 480 kg kovinės galvutės svorio pakanka smūgiui kartu su tikslumu, kurį demonstruoja ši raketa.
Turint omenyje, kad Maskva nori smogti vienam „didžiausių Ukrainos miestų“ – tikslas daugiau nei aiškus – nužudyti maksimalų skaičių civilių. Štai kodėl priešas nori padidinti kovinio vieneto dydį.
Jei paimtume Rusijos Federacijos strateginių raketų pajėgų arsenalą, remiantis šia koncepcija, mažai tikėtina, kad Maskva sutelks dėmesį į kompleksus „Topol“ ir „Jars“ dėl galimybės paleisti tik apie 1,2 tonos naudingojo krovinio.
Jei apsvarstysime tarpžemynines raketas, skirtas povandeniniams laivams, tada R-29RMU2 „Syneva“ naudingoji apkrova – 2 tonos, R-30 „Bulava“ - 1,1 tonos. Tai yra, jų parametrai neleis numesti tikrai galingos amunicijos.
Dar arsenale yra ant sovietinės UR-100N likučiai (4,3 tonos), taip pat R-36M2 „Voevoda“ – 8,8 tonos. Tuo pačiu metu šių raketų likučiai Rusijos Federacijoje, vertinimu, yra gana maži: 26 raketos UR-100N ir 46 R-36M2 raketos. Ir tai gali tapti pagrindiniu Kremlių stabdančiu veiksniu.
Jau dabar galima įvardinti technines priežastis, neleidžiančias „lengvai“ sumontuoti naują itin sprogstamą kovinę galvutę. Pavyzdžiui, JAV 2006 metais pasiūlė modifikuoti „Trident II“ raketas, skirtas povandeniniams laivams, kurios gabentų įprastus didelio tikslumo šaudmenis. Tuo metu buvo planuota išleisti pusę milijardo dolerių, dėl ko programa po metų buvo uždaryta.
Tokių didelių išlaidų priežastis yra ta, kad mažo dydžio kovinės galvutės su branduoliniu užtaisu (amerikietiškos W88 svoris – 360 kg, W76 – 164 kg) tikslumas yra apie +/- 120-150 metrų. Įprastai kovinei galvutei reikalingas iki 10 metrų tikslumas, todėl reikia sukurti visiškai naujų tipų didelio tikslumo amuniciją, kuri turi atlaikyti patekimą į atmosferą po suborbitinio skrydžio. Būtent todėl idėja buvo „nurašyta“ gana greitai.
Dar labiau Kremlių atgrasantis veiksnys gali būti tai, kad rusai turi iš anksto įspėti apie bet kokios tarpžemyninės raketos paleidimą, nurodydami tikslų kovinių galvučių kritimo laiką, maršrutą ir plotą. Faktas yra tas, kad pagal vieną iš branduolinės atakos pradžios scenarijų vienas paleidimas atliekamas su detonacija viršutiniuose atmosferos sluoksniuose, o tai sukurs kliūtis radarams ir leis užmaskuoti bendras salves. Tai yra, tai yra atsakomojo smūgio pradžios veiksnys.
Siekiant tarpžemyninių balistinių raketų naudojimo, kyla klausimas dėl nedidelio raketų skaičiaus, galinčio atlikti šią užduotį, branduolinio karo pradžios grėsmės ir techninių sunkumų gaminant pačius kovinius vienetus.
