Venesuela yra pasirengusi „prisijungti“ Gajanos gabalą, Kinija ir Taivanas veda savo karius į kovines pozicijas, o Iranas ir Izraelis laiko ranką ant branduolinio mygtuko.

Kur artimiausiu metu kils didelis karas? „Focus“ sudarė 5 labiausiai tikėtinus karinius konfliktus, kurie gali sudrebinti pasaulį 2024 m.

Rusijos Federacijos agresija prieš Ukrainą planetiniu mastu atvėrė Pandoros skrynią. Sukurtas precedentas – galinga valstybė gali panaudoti jėgą ne tik siekdama politinės naudos, bet ir perbraižyti sienas. Dabar tik klausimas, kokia galinga turi būti valstybė, kad tai galėtų sau leisti.

Rusija turi branduolinių ginklų, bet ar šis statusas nepakeičiamas galimybei atimti teritoriją ir (ar) išteklius iš kaimynės, ar gali šia „privilegija“ pasinaudoti nebranduolinės valstybės, kurios tam tikru momentu turi galingesnę kariuomenę?

Atsakymų į šiuos klausimus ieško daugelis autoritarinių ir ne tik pasaulio lyderių. O juos gauti gali pradėti jau kitais metais.

Venesuela prieš Gajaną – kyla klausimas, ar JAV įsikiš?

Lotynų Amerikoje daugiau nei pusantro amžiaus snūduriuojantis konfliktas turi visas galimybes artimiausiu metu prasiveržti.

Įdomu tai, kad per tą laiką pasikeitė JAV ir Rusijos vaidmenys, kurios iš pradžių palaikė atitinkamai Venesuelą ir Gajaną (tuomet dar Britų Gvianą). Konfliktas akivaizdžiai naudingas Rusijai ir turi galimybę pagaliau užbaigti JAV, kaip įtakingos pasaulinės galios, įvaizdį pasaulinėje arenoje.

Ir šis veiksnys yra pagrindinis detonatorius ir kartu saugiklis nuo galimo konflikto. Juk su visa pagarba Venesuelos ginkluotosioms pajėgoms ne joms priklauso konkuruoti su JAV, ir tai supranta net spalvingasis Venesuelos vadovas. Tiesą sakant, didelių žaidėjų ryžtas arba, priešingai, inercija lemia judėjimo kryptį šioje situacijoje.

Patys tiesioginiai jos dalyviai veikiau yra tarptautinių santykių objektai. Gajanoje kariuomenės praktiškai nėra, o Venesuela akivaizdžiai neturi pakankamai, kad viena pati mestų iššūkį pasaulio tvarkai. Idėja kontroliuoti Gajanos Esekibo regioną nėra nauja – ji gyvuoja jau daugiau nei pusantro šimtmečio.

Taip pat didelė tikimybė, kad visi šie teiginiai tėra Nicolas Maduro populistinis žingsnis prieš pirmuosius „daugiau ar mažiau laisvus rinkimus“ per daugiau nei dešimtmetį. Nors jei po žodžių neseks veiksmai, ar tokia superpopulistinė retorika nežais prieš patį Venesuelos autokratą?

Iranas prieš Izraelį – Turkija stebi

Tiesą sakant, arabų ir žydų konfliktas Palestinoje tęsiasi jau beveik pusantro amžiaus. Konfliktas perėjo vidaus tarpgentinių konfliktų dėl žemės; tarpvalstybinių karų, kurių kaina buvo priešo partijų išlikimas; ir žydų valstybės kovos su teroristinėmis grupuotėmis (ar sukilėlių daliniais arabų aiškinimu) etapus.

Idėja sunaikinti žydų valstybę ir perimti arabų valdymą visoje Palestinos teritorijoje išlieka gana populiari islamo pasaulyje. Be to, ji jau seniai buvo nebe tarp elito, o tarp plačių žmonių masių. Tuo metu arabų elitas nori užmegzti ryšius su Izraeliu, kaip rodo pastarųjų metų suartėjimas „Abraomo susitarimų“ rėmuose.

Tačiau, nors dauguma arabų Palestinos šalininkų nėra pasirengę ginti šios idėjos su ginklais rankose, daugelis nori pasipelnyti iš šios socialinės tendencijos. Turkijos prezidentas Recepas Erdoganas, NATO valstybės narės vadovas, viešai pažadėjo ginti palestiniečių žmones.

Bet kas iš tikrųjų gali pabalnoti „laisvos Palestinos“ idėją XXI amžiuje – tai Iranas, kuris net nėra arabų šalis (iš esmės kaip ir Turkija, kuri de facto okupavo pačią Palestiną iki 1918 m.). Būtent Teheranas skelbiasi visų musulmonų dvasiniu lyderiu (nepaisant to, kad Iranas yra šiitų teokratija – islamo religinė sekta, kurią praktikuoja aiški musulmonų mažuma).

Būtent noras vadovauti musulmonų judėjimui ir nuversti nuo sosto Mekos ir Medinos, Saudo Arabijos, globėją, yra pagrindinė Irano motyvacija. Ši šalis turi galingą kariuomenę, aukštąsias technologijas ir reikšmingus mobilizacijos išteklius. Visa tai, žinoma, taip pat yra Izraelyje, už kurio stovi kelios pergalės karuose dėl savo išlikimo. Tačiau Iranas gerokai skiriasi nuo ankstesnių Izraelio priešų ir pirmiausia išsiskiria ilgamete konfrontacijos su JAV patirtimi bei išvystyto karinio-pramoninio komplekso buvimu.

Iranas dešimtmečius tobulino savo valstybės mašiną, taikydamas gana griežtas sankcijas, o arabų ir Izraelio karų metu pačios arabų šalys buvo jaunos valstybės, neturinčios tinkamos karinės ir civilinės administracijos patirties.

Šiame kare sunku rasti favoritą – ir tai bene didžiausia apsauga nuo jo pradžios. Pagrindinis jo detonatorius yra civilizacijos atotrūkis, esantis tarp dviejų valstybių.

Mianmaras: chunta prieš Trijų brolijų aljansą

Nuo 2021 m. karinė chunta užgrobė valdžią Mianmare. Maištaujantys generolai, nuvertę Nobelio premijos laureatės Aung San Suu Kyi demokratinę vyriausybę (ji dar 1991 m. gavo Taikos premiją už kovą už demokratiją šalyje), užmezgė draugiškus santykius su Rusijos Federacija, Indija ir Kinija. Chunta glaudžiai bendradarbiavo su KLR ir tuo pat metu pirko ginklus iš Rusijos Federacijos.

Kinijai Mianmaras yra strategiškai svarbus, nes tai yra alternatyvus transporto koridorius tuo atveju, jei JAV uždarytų Malakos sąsiaurį, o tai gali įvykti paaštrėjus konfliktui dėl Taivano. Todėl KLR per pastaruosius trejus metus į šalies transporto infrastruktūros plėtrą investavo šimtus milijonų dolerių. Ir atrodė, kad chuntai viskas klostosi gerai: JAV ir kitos demokratinės šalys yra toli, o santykiai su visais galingais regiono žaidėjais geri. Tačiau maištingus generolus gali sunaikinti jų godumas.

Tęsinys kitame puslapyje:

Komentarai (1)