Kelti balsą, o juo labiau rengti kruvinus išpuolius prieš JAV ir jų piliečius pavojinga. Pasaulį ėmęs gąsdinti jaunasis Šiaurės Korėjos lyderis Kim Jong Unas turėtų pasimokyti iš istorijos. Jei amerikiečiai išsitraukia ginklus, diktatorių ir teroristų anksčiau ar vėliau laukia mirtis. Tiesa, po to Jungtinės Valstijos, mojuodamos demokratijos vėliava, įsitraukia į ilgamečius karus, kurie pareikalauja tūkstantinių aukų ir milijardinių išlaidų. Didžiule nesėkme baigėsi bene vienintelis komunistams pralaimėtas Vietnamo karas, kuris iki šiol prisimenamas kaip gėdinga dėmė Vašingtono užsienio politikoje.

Bijo kruvinesnio karo už Vietnamą

Prasidėjus karui Korėjos pusiasalyje, Šiaurės Korėja neturėtų jokių galimybių laimėti, įsitikinę ekspertai. „Jei šalis dabar pradės konfliktą, net jei jis būtų sėkmingas pirminėse fazėse, pabaigoje Šiaurės Korėjos režimo dienos būtų suskaičiuotos“, – teigė Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto dėstytojas dr. Deividas Šlekys. Anot jo, nauja, kad JAV ir Pietų Korėja, Pchenjanui pašūkavus, nebenusileidžia.

„Šiaurės Korėja blefuoja, siekia spausti sąjungininkus, gauti tam tikrų nuolaidų iš kitų valstybių dėl savo branduolinės programos. Galima gąsdinti kitas šalis, bet Šiaurės Korėja puikiai žino, kad neturi galimybių išlikti. Akivaizdu, kad karinis pranašumas yra tikrai vienoje pusėje (JAV ir Pietų Korėjos), nepaisant Šiaurės Korėjos pėstininkų masės“, – pažymėjo Krašto apsaugos ministerijos politikos direktorius Vaidotas Urbelis.

Anot gynybos apžvalgininko Aleksandro Matonio, jei Šiaurės Korėja smogtų JAV, tai primintų Irako karą, kai vos per kelias savaites buvo nuverstas Saddamo Husseino režimas. „Tai būtų aukštųjų XXI a. technologijų kovinė operacija prieš XX a. antros pusės technologijas“, – sakė A.Matonis.

„Greta bendravimo su Šiaurės Korėja Irakas gali pasirodyti lyg vaikų žaidimas. Kuo ilgiau lauksime, tuo blogiau darysis“, – dar 2005 m. žurnale „The Altantic“ įspėjo Scottas Stosselis.

Prieš aštuonerius metus tuometė JAV valstybės sekretorė Condoleezza Rice, lankydamasi Seule, netikėtai JAV karių sraigtasparniu „Black Hawk“ nuskrido iki vadavietės „Tango“ – požeminio bunkerio, kuris taptų karščiausiu amerikiečių armijos tašku, jei kiltų karas. Tai buvo tikra provokacija – iki tol nė vienas aukštas JAV pareigūnas ten nesilankė, tolygi kirčiams kardu. Šiaurės Korėja atsakė tuo pačiu – pirmiausiai paskelbė, kad stiprina branduolinį arsenalą amerikiečiams atgrasinti nuo atakų, o tuomet pradėjo veikti. Po kelių savaičių JAV palydovai užfiksavo mažesnį aktyvumą Jongbjono atominės elektrinės reaktoriuje. Tai galėjo reikšti mechanines problemas, bet greičiausiai jėgainė buvo sustabdyta, kad būtų galima iškelti panaudotus kuro strypus ir, pavyzdžiui, panaudoti juos branduoliniam ginklui.

Karas šiame pusiasalyje, anot S.Stosselio, būtų kruviniausias JAV istorijoje nuo Vietnamo, o gal ir Antrojo pasaulinio karo laikų. Tuo metu Pentagono ekspertai spėjo, kad pirmos 90 dienų pareikalautų 300–500 tūkst. pietų korėjiečių ir amerikiečių karių aukų, jau nekalbant apie civilius gyventojus. Šalies ūkio patirta žala gerokai sudrebintų pasaulio ekonomiką.

Invazija kėlė daug abejonių

Lygiai prieš dešimtmetį, 2003 m. balandžio 9 d., amerikiečių pajėgos įžengė į Bagdado centrinę dalį ir nuvertė prezidento S.Husseino režimą. Po dviejų dienų be mūšio buvo užimtas trečias pagal dydį šalies miestas Kirkukas, mėnesio pabaigoje pasidavė buvęs Irako vicepremjeras Tareqas Azizas, kurio pavardė labiausiai ieškomų režimo veikėjų sąraše buvo 43-ia. Po trumpo ir rezultatyvaus pirmojo etapo prasidėjo antrasis – kovų su koalicijos pajėgoms ir naujai Irako vyriausybei oponuojančiais sukilėliais.

Operacijos prieš Iraką priežastimi tapo JAV ir Didžiosios Britanijos tvirtinimai, esą ši šalis turi masinio naikinimo ginklų (kurių vėliau niekas nerado), bei baimė, kad jie paklius į teroristų rankas. Tiesa, Jungtinių Tautų padalinys jų įrodymų nebuvo radęs, o JAV vadovaujami tyrėjai padarė išvadą, kad Irakas prieš gerą dešimtmetį baigė savo branduolinio, cheminio ir biologinio ginklų programas. Kai kurie amerikiečių pareigūnai kaltino S.Husseiną slepiant ir remiant „al Qaeda“ kovotojus. Įsiveržti taip pat paskatino įtarimai, esą Bagdadas finansuoja palestiniečių savižudžius, kaltinimai žmogaus teisių pažeidimais ir noras skleisti demokratiją.

2003 m. kovo viduryje tuometis JAV prezidentas George'as W. Bushas paskelbė 48 valandų ultimatumą – kad S.Husseinas su sūnumis išvyktų iš šalies. Jam pasibaigus amerikiečių vedama koalicija įsiveržė nepaskelbusi karo. Kariai rado ištuštėjusias „Ba'ath“ partijos kontroliuojamas ministerijas. 24 metus užtrukęs S.Husseino režimas baigėsi – viso pasaulio televizijos rodė ant šono verčiamą didžiulę diktatoriaus statulą, o jis vėliau nuteistas ir pakartas.

Gegužės 1-ąją G.W.Bušas, atvykęs į lėktuvnešį „Abraham Lincoln“, ištarė garsiąją savo frazę „Mission Accomplished“ – „Misija įvykdyta“.

Tiesa, tai dar nebuvo pergalė – netrukus pradėjo stiprėti pasipriešinimas šalyje esančioms koalicijos pajėgoms. Prieš mėnesį Browno universitetas paskelbė, kad per karo veiksmus žuvo 190 tūkst. žmonių, daugiau nei du trečdaliai jų (134 tūkst.) buvo civiliai gyventojai. Amerikiečių žuvo 4 486 kariai ir 3 400 apsaugos darbuotojai. Karas pareikalavo 319 kitų šalių karių, 62 humanitarinės pagalbos darbuotojų ir 231 žurnalisto gyvybių. Irako kariuomenė ir policija prarado beveik 11 tūkst. žmonių. 36,4 tūkst. žuvusiųjų – kovotojai.

Jau 2005 m. buvo surengti laisvi rinkimai, po kurių sudaryta Nouri Al Maliki vadovaujama ir šiitų dominuojama vyriausybė. Po trejų metų JAV pareigūnai paskelbė, kad saugumas ir ekonomika Irake pradėjo stiprėti. 2011 m. gruodžio 18 d. šalį paliko paskutiniai JAV kariai, bet kruvini išpuoliai tebesitęsia.

G.W.Busho administracija sulaukė karštos kritikos – iš pareigūnų ir paprastų gyventojų, JAV ir užsienyje, buvo vedamos paralelės su Vietnamo karu. Kritiką skatino daugelis priežasčių: abejotinas invazijos teisėtumas, nepakankami tolesnių veiksmų planai ir ypač nepakankamas karių skaičius, daugybė aukų, etninio valymo grėsmė, smūgis Irako naftos gavybos pramonei, humanitarinė krizė. Viena pagrindinių kritikos priežasčių – karo kaina. Browno universiteto duomenimis, ji siekė 1,7 trilijoną dolerių. Paskaičiuota, kad 2053 m. karo poveikis JAV ekonomikai bus dukart didesnis.

Dviejų karų kaina – 6 trln. dolerių

Naujausia Harvardo universiteto ataskaita rodo, kad G.W.Busho pradėtų karų Irake ir Afganistane kaina Jungtinėms Valstijoms gali siekti 6 trln. dolerių – 75 tūkst. kiekvienam JAV namų ūkiui. Į šią sumą įtrauktos palūkanos ir augančios veteranų (medikų pagalbos jau prireikė 1,56 mln. karių) priežiūros sąskaitos.

„Taika dividendų neduos“, – teigiama ataskaitoje, kurią cituoja telegraph.co.uk. Pasak jos autorės prof. Lindos J. Bilmes, dėl to, kaip šie karai buvo kariaujami ir finansuojami, mokėti teks dar ilgus metus. Tai reiškia, kad šie karai – brangiausi JAV istorijoje.

Karas Afganistane tęsiasi jau ilgiau nei dešimtmetį, amerikiečiai tik kitąmet ruošiasi išvesti savo karius. 2001 m. spalio 7 d. JAV, Jungtinė Karalystė, Australija, Prancūzija, Kanada ir Afganistano Jungtinis frontas pradėjo operaciją „Tvirta taika“. Tai buvo atsakas į Rugsėjo 11-osios atakas, siekiant išardyti teroristų organizaciją „al Qaeda“, kurios aktyvistams Afganistaną valdantys talibai buvo suteikę prieglobstį. Kartu tikėtasi nuversti Talibaną, kuris atsisakė išduoti Osamą bin Ladeną, iškart įtartą organizavus minėtus išpuolius.

Režimas buvo nuverstas, tačiau daugelis „al Qaeda“ narių ir talibų lyderiai paspruko iš šalies. Atsitiesę talibai po poros metų pradėjo aktyviai priešintis Afganistane dislokuotiems užsienio kariams, saugumas ėmė sparčiai silpnėti, o išpuolių daugėti. NATO pajėgos savo operacijas išplėtė į šiaurės vakarų Pakistano teritoriją. 2011 m. gegužės 2 d. Abotabado mieste netoli šios šalies sostinės buvo nukautas O. bin Ladenas.

Iš viso Afganistane nuo 2001-ųjų žuvo 3 279 kariai, iš jų amerikiečių – 2 198.

Kariavo pernelyg vangiai

Šiaurės Korėjai vilties gali suteikti nebent amerikiečių nesėkme pasibaigęs Vietnamo karas – vienas ilgiausių ir pragaištingiausių karų JAV istorijoje, kurį patys vietnamiečiai vadina pasipriešinimu Amerikai arba tiesiog Amerikos karu. Pietų Vietnamo pusėje kariavo 536 tūkst. amerikiečių (žuvo 58 tūkst.), šiauriečių – 461 tūkst. žmonių (žuvo iki 1,2 mln.). Kai kuriais duomenimis, per du dešimtmečius kovų abiejose šalies dalyse žuvo 4 mln. civilių gyventojų ir 1,1 mln. komunistų kovotojų.

Tinklalapyje britannica.com Vietnamo karas priskirtas 10 didžiausių JAV prezidentų klaidų. Jis laikomas pavyzdžiu, ko Vašingtonas turėtų vengti užsienio politikoje. Šimtai tūkstančių karių buvo nusiųsti į kruviną, ilgą, brangų ir nesėkme pasibaigusį netiesioginį konfliktą su SSRS.

Karas buvo užprogramuotas dar XIX a., kai Prancūzija pavertė šį regioną – dabartinio Vietnamo, Kambodžos ir Laoso teritorijas – savo kolonija Prancūzų Indokinija. Kolonistams priešinosi įvairūs opoziciniai judėjimai, bet nė vienas nepasiekė tokios sėkmės, kaip 1941-aisiais gimęs „Viet Minh“ (Lyga už Vietnamo nepriklausomybę), kurį kontroliavo Ho Chi Minho įkurta Indokinijos komunistų partija. Per Antrąjį pasaulinį karą šis judėjimas priešinosi ir Japonijos okupacijai.

1945 m. Ho Chi Minhas paskelbė Demokratinės Vietnamo Respublikos nepriklausomybę. Po neramaus dešimtmečio, per kurį kraštas iškentė badą ir nemažai partizaninių bei išorinių jėgų kovų, buvo pasirašytas Ženevos susitarimas. Juo buvo paskelbtos paliaubos su „Viet Minh“, kad prancūzų kariai galėtų pasitraukti, o Kambodža, Laosas ir Vietnamas tapo nepriklausomi. Pastarasis laikinai buvo padalintas ties 17-ąja lygiagrete į komunistinį Šiaurės ir Pietų Vietnamą. Surengus demokratinius rinkimus, šalį tikėtasi suvienyti, tačiau JAV atsisakė tam pritarti, bijodamos komunistų pergalės.

Padedant Jungtinėms Tautoms, rinkimus surengė tik pietiečiai. Jų nugalėtojas Ngo Dinh Diemas buvo nužudytas 1963 m. Ho Chi Minho pastangomis dar anksčiau šalyje įsikūrė Nacionalinis išsilaisvinimo frontas, žinomas Vietkongo pavadinimu, kurio tikslas buvo suvienyti šalį po komunistų vėliava. JAV savo ruožtu treniravo Vietnamo Respublikos armiją ir siuntė patarėjus padėti kovai su partizanais.

1959-aisiais prasidėjo atakos iš Šiaurės, tačiau amerikiečių kariai įsitraukė tik po vienos atakos prieš jų laivus. Kongresas leido prezidentui Lyndonui Johnsonui rengti operacijas nepaskelbus karo. 1965-ųjų kovą JAV oro pajėgos pradėjo bombarduoti Vietnamą, atvyko pirmieji kariai.

Tais metais amerikiečiai pasiekė keletą pergalių prieš komunistų pajėgas, o vėliau kare dalyvavo gana nuosaikiai. Nors Šiaurės Vietnamas ne kartą patyrė bombų atakas, prezidentas pageidavo apsiriboti operacijomis pietuose, tai neleido suduoti rimto smūgio komunistams. L.Johnsono siekis buvo ne Jungtinių Valstijų pergalė, bet pagalba pietų vietnamiečiams pergalei pasiekti. Kaip tinklalapyje history1900s.about.com pažymėjo Jennifer Rosenberg, tai amerikiečius įstūmė į aklavietę ir stipriai nuvylė JAV gyventojus bei karius.

Pastariesiems teko kariauti džiunglėse, daugiausiai prieš puikiai apsirūpinusius Vietkongo kovotojus, kurie rengė atakas ir spąstus, o patys pasprukdavo požeminiais tuneliais. Amerikiečiams net rasti priešus buvo sunku, todėl jie teritorijai išvalyti mėtė napalmo bombas, po kurių nukrisdavo ar nudegdavo lapai. Būdavo sunku suprasti, kurie kaimiečiai yra kovotojai. Tokia kova karius ėmė varyti iš proto. Daugelis prarado bet kokį užsidegimą, pasidavė pykčiui ir net įjunko į narkotikus.

JAV dalyvavimo šiame kare pikas buvo Teto (taip vadinami Naujieji metai pagal Mėnulio kalendorių) ataka 1968 m. sausio 31 d., kai šiauriečių kovotojai netikėtai nutraukė tradicines šios šventės paliaubas ir užpuolė maždaug 100 miestų bei miestelių pietuose. Ši ataka patvirtino, kad priešas buvo stipresnis ir geriau organizuotas. Tuomet prasidėjo laipsniškas amerikiečių išvedimas.

Nepaisant 1973 m. pasirašytos Paryžiaus taikos sutarties, prireikė dar dvejų metų ginklams sudėti. Karas baigėsi Saigono užėmimu, padalinto Vietnamo suvienijimu ir komunistų įsigalėjimu ne tik šioje šalyje, bet ir Laose bei Kambodžoje.

Komentarai (9)