Pavyzdžiui, amerikiečių žurnalas „The National Interest“ parašė, kad vakariečiai kol kas netiki deklaruojamomis T-14 galimybėmis ir apskritai nesupranta, kaip kenčianti nuo sankcijų šalis su senkančiais ištekliais ketina gaminti nepigų naujosios kartos tanką, juk viskas gali baigtis taip, kaip baigėsi nepatempusiai karinės konkurencijos su Vakarais Sovietų Sąjungai. Pabandykime pasiaiškinti.

Pirmas klausimas, susijęs apskritai su „Armatos“ kūrimo prasmingumu. Daugybė karinių ekspertų kartoja, kad tankas yra karo dinozauras ir kovos lauke savo atgyveno. Sukurti ką nors iš principo naujo šioje srityje labai sunku, todėl neverta net stengtis. Kaip pažymėjo Niujorko universiteto Globalių problemų centro ekspertas profesorius M. Galeotti, tankai gerai atrodo per paradus, tačiau ne jie bus lemiamas veiksnys ateities karuose. „Armatos“ jis nelaiko proveržiu, galinčiu pakeisti žaidimo taisykles, ir apskritai naujojo rusiško tanko vaizdas, anot M. Galeotti, geresnis negu jo kovinės charakteristikos.

Tačiau, pavyzdžiui, konfliktas Ukrainoje parodė, kad tankai dega, bet kariauja, ir kartais net yra labai efektyvūs (tiesa, lokalaus konflikto atveju ir nesant efektyvios prieš juos nukreiptos kovos lauko aviacijos). Šioje vietoje galima prisiminti W. Churchillio mintį apie demokratiją, kuri esanti blogiausia valdymo forma, bet kol kas pasaulis nieko geresnio nesugalvojo. Taip ir su tanku: jis turi daugybę trūkumų šiuolaikiniame kare, bet lieka jo darbiniu arkliuku. Kaip pažymėjo Politinės ir karinės analizės instituto direktoriaus pavaduotojas A. Chramčichinas, tankai išgyvena krizę, bet nemiršta, ir, pavyzdžiui, amerikiečiai per antrąjį karą Irake įvažiuodavo į Bagdadą tankais, o kovai su partizanais tankas jiems buvo pagrindas. Esmė šiuo atveju ne tiek tanko charakteristikos, kiek jo naudojimo būdas. Kitaip tariant, protingas tanko naudojimas iš dalies kompensuoja jo trūkumus ir sustiprina pranašumus. Todėl tobulinti jį verta, nes padidėja manevro (taikymo) laisvė.

Ką gi tokio išskirtinio sugalvojo šį tanką sukūrę Uralo transporto mašinų gamybos konstravimo biuro meistrai?

Pirma, ekipažas sėdi izoliuotoje kapsulėje, iš kurios valdo automatizuotą tanko bokštą. Todėl, net jeigu „aplinka“ bus sunaikinta, žmonės turėtų likti gyvi (o kur dar pažangi „aktyvioji“ ir „pasyvioji“ tanko apsauga). Antra, T-14 turėtų šaudyti toliau negu jo vakarietiški konkurentai (daugiau nei 3,5 km atstumu). Trečia, pažymimas „Armatos“ greitis ir manevringumas. Šiame kontekste „Strafor“ apibūdino T-14 kaip ambicingą ir apgalvotą koncepciją.

Tačiau ne viskas yra taip gerai, kaip atrodo. Pradėkime nuo smulkmenų. Per generalinę Pergalės dienos parado repeticiją gegužės 7 d. „Armatos“ variklis ėmė ir užgeso. Prie to dar galima pridėti kalbas apie kartonines (ar skardines) tanko detales. Pasigavę šias naujienas, kritikai paskubėjo pasijuokti iš T-14. Bet jie gali būti neteisūs.

Užgesti „Armata“ galėjo dėl kelių priežasčių. Pirma, Rusijoje yra sena kvaila tradicija priversti gamintojus paruošti gaminį iškiliai datai. Štai ir dabar valdžia galbūt pareikalavo tanko paradui, nors jis dar nebuvo iki galo baigtas. Kitaip tariant, mašina gali būti visai gera, bet, kaip ir kiekvienam naujam technologiškai sudėtingam mechanizmui, reikia laiko sustygavimui. Dabar reikėjo skubėti, o skubėjimas paprastai geruoju nesibaigia. Antras paaiškinimas dar paprastesnis – vairuotojo kaltė: teigiama, kad tanką „Armata“ vairavo paprasti kareiviai, praėję mėnesio apmokymus. Po incidento tanką ramiai užvedė jo bandytojas iš „Uralvagonzavod“ gamyklos. O dėl kartono, tai šiuo atveju vėlgi gali būti du paaiškinimai. Pirmas, jau minėtas tanko neišbaigtumas, kurį teko maskuoti visais įmanomais būdais. Antras, T-14 charakteristikų slėpimas, kad „užsienio draugai“ nepamatytų visų detalių.

Tačiau kur kas reikšmingesnis yra „stebuklo“ kainos klausimas. Tam tikrais duomenimis, ji siekia aštuonis milijonus dolerių. Palyginimui: net prabangą mėgstančių amerikiečių „Abrams“ kainuoja 5–6 mln. dolerių, ką jau kalbėti apie vokiškus „Leopardus“. Šiame kontekste pažymėtini du dalykai. Pirma, aukštesnė tanko T-14 kaina, palyginti su analogais, turi savo technologinį paaiškinimą. Paprastai sakant, „Armata“ yra ne T-72 modernizacija (kaip T-90), o iš principo naujas gaminys, kuriam reikėjo brangių ir Rusijai sudėtingų technologinių sprendimų (plačiau galima žiūrėti "Vzgliad"). Antra, geri daiktai yra brangūs. Galima nusipirkti „Lada“ ir važinėti, o galima „Toyota“. Galima modernizuoti T-72 ir vis tiek deginti juose tankistus konfliktų metu, o galima nusipirkti „Armata“ ir taip išgelbėti daugiau kareivių gyvybių.

Ir čia mes vėl priartėjame prie esminio klausimo, kuris buvo suformuluotas straipsnio pradžioje: kiek galima tikėti deklaruojamomis T-14 charakteristikomis? Jeigu jos realios, tanką galima pirkti, juolab kad serijinė gamybą turėtų sumažinti jo kainą. Pagaliau, pradiniu laikotarpiu „Armatos“ įsigijimą galima derinti su paskutinės T-90 versijos pirkimu ir T-72 modernizavimu. O jeigu pristatomos T-14 galimybės yra grynai propagandinės, tuomet kainos ir kokybės dėsnis reikalauja atsisakyti šio produkto.

Tačiau niuansas tas, kad efektyvumo taisyklė, kai tai susiję su kariniais reikalais, valstybėse ne visada galioja. Pavyzdžiui, prisiminkime amerikietiško tariamai penktos kartos naikintuvo F-22 istoriją. Jo kaina, palyginti su alternatyvomis, kosminė. Tačiau gera reklaminė kampanija padarė savo, ir valstybė išleido krūvą pinigų „Raptor“ įsigyti. Bet laikui bėgant pradėjo aiškėti, kad F-22 turi rimtų technologinių bėdų, iš esmės nėra penktos kartos ir faktiškai tapo geru karinio biudžeto įsavinimo instrumentu.

Su tanku T-14 „Armata“ gali atsitikti tas pats, nors gal „praktiniai“ (kariniai) bandymai parodys, kad jis vertas savo kainos. Ką jau ką, o tankus Rusija kurti lyg ir moka.