Kaip interviu teigė visuomenės ir politikos veikėjas ir buvęs Rusijos vicepremjeras Alfredas Kochas, dabartinis Rusijos režimas, naudojantis tikslinį smurtą ir palaikantis savo autoritarinę esmę per socialinį kontaktą su gyventojais, patvarus tol, kol turi pinigų.

Jo manymu, šalies viduje jėgų pasipriešinti Rusijos prezidento Vladimiro Putino politikai beveik nebeliko. A. Kochas teigia, kad išorinės grėsmės Baltijos šalims šiuo metu nėra itin aktualios ir kur kas rimčiau linkęs vertinti konkrečių valstybių „orbanizaciją“. Primename, kad A. Kochas dalyvauja Vilniuje vykstančiame „Laisvos Rusijos forume“.

– Kiek patvarios ir tvirtos dabartinės Rusijos valdžios pozicijos?

– Kalbant apie režimą, naudojantį vien tik tikslinį smurtą ir savo autoritarinę esmę palaikantį per socialinį susitarimą su gyventojais („duodame jums gerą gyvenimą, o jūs nesikišate į mūsų reikalus“), galima teigti, kad režimas patvarus tik tol, kol turi pinigų. Pasibaigus pinigams šis socialinis susitarimas pažeidžiamas ir sistema netenka patvarumo.

Kalbant apie režimą, į kurį mutuoja V. Putino režimas, t. y. nuo tikslinio pereinama prie totalinio, neriboto smurto, toks režimas įgyja atsparumo, grįsto represinio aparato gebėjimu užtikrinti šį neribotą smurtą. Artimiausioje ateityje mes turbūt turėsime galimybę pamatyti, kiek sėkmingai štai toks V. Putino sukurtas aparatas pateisina jo lūkesčius.

– Kiek ilgai tokia Rusijos užsienio politika, kokia yra dabar, gali padėti jam pelnyti palaikymą šalies viduje?

– Šis klausimas vertas aptarimo, jei V. Putinas pasiryžęs neribotam smurtui ir vis dar flirtuoja su šalies gyventojais tokiu būdu gaudamas legitimumą per užsienio politikos, ganėtinai pigius užsienio politikos viešuosius ryšius. Jei vis dėlto V. Putinui greitu metu nebebus reikalingas šalies gyventojų palaikymas, kadangi bus užkišęs gerkles visiems nepatenkintiesiems, jis gali kuo puikiausiai išsiversti be šių užsienio politikos veiksmų ir pavirsti savotiška Šiaurės Korėja.

– Ar tai reiškia, kad jam nereikia gyventojų paramos?

– Jei jis matys, kad jo represinis aparatas užtikrina stabilumą be gyventojų palaikymo.

– Vilniuje vykstančiame „Laisvos Rusijos forume“ aptariamos Rusijos problemos, t. y. diskusija vyksta už šalies ribų. Plačiosios auditorijos ji nepasiekia.

– Iš tiesų ši diskusija ganėtinai produktyvi, nes jėgų pasipriešinti V. Putinui šalies viduje beveik nebeliko. Jei yra galimybė jį paveikti, tai galima padaryti tik iš išorės. Taigi problemas aptarti taip pat reikia už Rusijos ribų.

– Kiek rimtai derėtų nerimauti dėl Baltijos šalių, o kalbant plačiau – Rusijos kaimynių dabartinių jos veiksmų kontekste?

– Egzistuoja du pavojai. Tiesioginis Rusijos vykdomas Baltijos šalių puolimas, kaip jau buvo įvykę 1940 metais, tačiau tokį pavojų šiuo metu vertinu kaip nelabai tikėtiną. Dar yra ir laipsniško virsmo putiniško pavidalo režimu pavojus, kurį jau matome Vengrijoje ir kuris jau prasideda Lenkijoje – tai „orbanizacija“ pasitelkus proputinišką gyventojų dalį. Ši rizika yra labai didelė.

Nepatirsite tiesioginės agresijos, bet pavirsite Rusija ir be jos. Toks pavojus egzistuoja. Juk yra prorusiškų politikų, pasirengusių vykdyti į putinišką panašią politiką šalies viduje: pasmaugti žiniasklaidą, į savo pusę palenkti parlamentą, teismus, imtis represijų prieš opoziciją. Visa tai šiuo metu vyksta Vengrijoje: juk ten nevyksta joks veržimasis iš išorės, bet šalies režimas laipsniškai virsta panašiu į putinišką.

– Šiuo metu galima išgirsti kalbų apie „kolektyvinį V. Putiną“. Ar dabartinė sistema pajėgi egzistuoti be jo?

– Sudėtinga atsakyti, nes režimas ganėtinai personalistinis. Be jo režimas gali virsti kažkuo į jį panašiu, tačiau toks pat neliks. Gali atsirasti savotiška kolektyvinė valdžia, panaši į tą, kuri buvo po Josifo Stalino mirties, ir t. t.

– Ar turite kokių nors lūkesčių?

– Neturiu jokių lūkesčių, nes abu V. Putino tėvai mirė sulaukę 89-erių.

Komentarai (4)