Lietuvoje gyventi gera

Kalbai pasisukus apie gyvenimą Lietuvoje, N. Alekna sakė suprantantis, kad ne viskas čia tobula, tačiau pasaulyje yra daugybė vietų, kur gyvenimas yra dar blogesnis, o žmonės skundžiasi kur kas mažiau.

„Man šeima ir giminės audžia kailį, sako, nelygink Lietuvos su Afganistanu, lygink su Švedija ar Danija. Afganistane žmonės gyvena kur kas skurdžiau. Mes vaikštom su batais, jie vaikšto basi. Mes valgom tris kartus per dieną, jie valgo vieną kartą per dieną. Negalėčiau pasakyti, kad mes ir taip gerai gyvenam. Taip, pas mus yra daug problemų“, – pripažįsta N. Alekna.

Tačiau pats N. Alekna sako, kad jam Lietuvoje visko užtenka ir jis nesupranta savo draugų, kurie skundžiasi negalintys nusipirkti geresnio mobiliojo telefono.

„Be abejo, pas mus, kariškius, komforto zona yra labai praplėsta. Ar užtenka tų pinigų, kuriuos uždirbu? Jų niekada neužtenka. Pinigų užtenka tik tiems, kurie neturi fantazijos. O ar norėtųsi jų gauti daugiau? Žinoma. Bet tam minimaliam gyvenimui, kiek šią dienai aš gaunu algos, tvarkingai gyventi kaip ir užtenka“, – sako karininkas.

Be to, jis pabrėžia, kad į kariuomenę turbūt retas ėjo svajodamas apie didelius turtus: „Pinigai yra vienas dalykas, bet jie motyvuoja tik tam tikrą laiko atkarpą, paskui norisi daugiau pinigų. Reikia surasti kitokią motyvaciją, aš visada sakau kariams, kad jūs išsaugote žmones. Ir ta motyvacija, kad tavo darbas yra prasmingas, tai kur kas didesnė motyvacija.“

Afganistano pragaras

Prisimindamas tarnybą Afganistane, N. Alekna pasakoja, kad saugus ten niekada negali jaustis: „Jei kalbėsime apie saugumo lygį, 0 proc. duodame už visišką nesaugumo jausmą, kai iškart gali numirti, o 100 proc., kai esi absoliučiai saugus, tai viskas Afganistane balansavo tarp 40 – 60 proc.“

Nors pašnekovas būdamas prie sprogmens visada rizikuoja savo gyvybe, tačiau Afganistane jam teko ir pačiam pajausti sprogimo jėgą, kai šarvuotas automobilis, kuriame buvo jis pats ir trys ukrainiečių kariai, užvažiavo ant sprogstamojo įtaiso.

Pats N. Alekna apie šį įvykį daug kalbėti atsisako, tačiau yra žinoma, kad nugriaudėjus galingam sprogimui, automobilyje kilo gaisras, o šoko būsenos ištiktas vairuotojas net nesuprato, kad jis sužeistas. Bandant atidaryti automobilio dureles iš vairuotojo pusės, jos užstrigo. Tačiau kpt. N. Alekna pademonstravo savo, kaip kario ir vado, profesionalumą bei drąsą ir tik jo dėka buvo išvengta skaudesnių ir neprognozuojamų padarinių. Už tai 2012 m. jis gavo apdovanojimą „už drąsą ir profesionalumą.“

„Tuo metu nebuvo minčių, viskas vyko instinktų lygyje. Jeigu kas nors atsitinka, įsijungia kita programa, kuriai mes treniruojamės, kuriai mes mokomės ir viskas vyksta automatiškai. Konkrečiu momentu mes po sprogimo išsitraukėme, nepalikome nei vieno žmogaus“, – tik tiek apie tą incidentą papasakoja N. Alekna.

Paklausus, ar Afganistane pašnekovą lydėjo baimės jausmas, jis šyptelėjo ir pasakė, kad kariuomenėje silpnumas ar prisipažinimas, kad bijai, nėra tos savybės, kurios būtų vertinamos aplinkinių. Tačiau bijoti karys privalo.

„Baimės jausmas turi būti, nes jeigu nejauti baimės, reiškia, kad pavargai, žmogau, eik į pensiją. Nes jei nebijai eidamas prie sprogmens, darysi nuolaidas sau, darysi nuolaidas saugumo taisyklėms ir taip gali prieiti prie nelaimės“, – sako N. Alekna.

Kariai su tokiais jausmais dažniausiai kovoja humoru. N. Alekna mūsų pokalbio metu taip pat nemažai pokštavo, bet, deja, tų pokštų čia jums pacituoti negaliu dėl vienos paprastos priežasties.

„Nuo senų senovės žinoma, kad žmogus, norintis nuimti stresą ar baimę, turi garsiai kalbėti, juoktis. Gal ir dėl to kariuomenėje atsiranda šiurkštesnis humoras, juodas humoras ir išminuotojai neišimtis. Mūsų pokštai kitiems žmonėms gali būti nelabai suprantami, truputėlį per šiurkštūs, bet jie padeda nuimti tą stresą“, – teigia N. Alekna.

Ne taip kaip filmuose

Tiesa, išminuotojų darbas labai skiriasi nuo to, ką matome filmuose. Tokios dramos, kur suprakaitavęs herojus renkasi, kurį laidelį nukirpti, realybėje nebūna. „Po Afganistano manęs klausdavo, kurį laidelį reikėdavo kirpti, mėlyną ar raudoną? Sakydavau, kad jie visi būdavo geltoni“, – juokiasi N. Alekna.

Tačiau kariams karpyti laidų praktiškai netenka, nes tokius turi nebent savadarbiai sprogmenys, su kuriais jie nedirba. Lietuvoje dažniausiai randamos nuo Pirmo ir Antro pasaulinio karo užsilikusios bombos, kurias sudaro sprogdiklis ir sprogstamoji medžiaga. Šias bombas dažniausiai randa grybautojai, darbymetis išminuotojams taip pat būna gegužę ir rugsėjį, kai žmonės aria žemę ir dažnai atkasa įvairius sprogmenis.

Atvykus į įvykio vietą išminuotojai visada ramiai įvertina padėtį ir pasirenka vieną iš trijų galimų variantų. „Pirmas – naikinti sprogmenį vietoje. Tai yra pats saugiausias būdas visiems. Jeigu jį galima transportuoti, jis nuvežamas į kitą saugią vietą ir ten sunaikinamas sprogdinimo būdu. Trečias – atliekamas neutralizavimas vietoje, tai reiškia, būna nukenksminamas arba pašalinamas sprogdiklis, nes sprogmuo yra pavojingas tiek, kiek pavojingas sprogdiklis. Be jo tai yra paprasčiausias sprogstamosios medžiagos kalnas“, – veiksmų seką aiškina N. Alekna.

Realybėje išminuotojai kur kas racionalesni nei juos vaizduoja filmuose, viskas nevyksta akimirksniu. Pasak N. Aleknos, daugiausiai darbe lemia šaltakraujiškumas, atsargumas ir nuoseklumas. Be to, išminuotojai turi būti ir neblogi matematikai.

„Kai naikiname sprogmenį, labai svarbu, kad toje vietoje, kur vyks sprogimas, nebūtų jokių pašalinių objektų, kurie galėtų būti pažeisti. Evakuojami žmonės, neleidžiamas eismas, jei yra kokie gyvuliai, jie pašalinami iš tos pavojingos zonos.

Labai svarbu yra šaltakraujiškumas, nes kai tu dirbi vietoje, dažnai būna taip, kad nuvykus į įvykio vietą ir žmonių aplink yra, ir specialiosios tarnybos atvažiavusios, su kuriomis reikia koordinuoti veiksmus, turi įvertinti aplinką, turi įvertinti oro sąlygas. Daug dalykų turi vienu metu turėti galvoje.

Turime įvertinti, koks tai sprogmuo, kiek pavojinga jį judinti ir pernešti, į kiekvieną atvejį žiūrime individualiai. Reikia daiktą sunaikinti sprogdinimo būdu, prie bet kurio daikto dedamas papildomas sprogstamosios medžiagos kiekis ir jis saugiu atstumu inicijuojamas, vykdomas kontroliuojamas sprogimas.

Kai naikiname sprogmenį, mes turime tam tikrą metodiką, pagal kurią nustatomos pavojingos zonos. Vienas iš dalykų, kai ateina naujas personalas, darau testą, paprašau sudauginti dviženklį skaičių, kad pažiūrėčiau, ar jis turi suvokimą apie matematiką, nes tai svarbu“, – visą išminavimo procesą papasakoja N. Alekna.

Atsisveikinimui N. Alekna palinki - būkime saugūs. Prižiūrėkime save ir aplinkinius.

Komentarai ()