Rusijos laivyno pamokos Sirijoje: ką veikti su savo lėktuvnešiu? (Video) (13)
„Admiral Kuznetsov“ atvykimas į Siriją buvo nušviestas kaip didelis įvykis ne tik Rusijos spaudoje. Laivyno flagmano pirmojo kovinio krikšto laukė daugelis kariškių tiek rusų pusėje tiek NATO siekiant įvertinti jo galimybes. Su jo pasirodymu prasidėjo sėkminga Sirijos vyriausybės pajėgų kompanija atsikovojant Alepo miestą. Vis tik labiau už lėktuvnešio surengtas atakas nuskambėjo patirtos net dvi jo gabentų naikintuvų avarijos. Paradoksalu, kad jos labiau nustebino užsieniečius nei sukėlė nemalonų atgarsį savo tėvynėje. Kodėl?
Prisijunk prie technologijos.lt komandos!
Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.
Sudomino? Užpildyk šią anketą!
Apie šį lėktuvnešį galima parašyti tikrą romaną. Pradedant istorijomis nuo pavadinimo baigiant eksplotacijos pradžios istorija. Ar žinojote, kad dabartinis pavadinimas „Tarybų Sąjungos laivyno Admirolas Kuznetsovas“ jam jau ketvirtasis? Pradėtas statyti kaip Ryga, pastatytas kaip Leonidas Brežnevas, išplaukė į pirmuosius bandymus su Tbilisio pavadinimu, galiausiai tik baigiantis 1990 metams tapo tuo kuo yra dabar. Dar vienas intriguojantis istorijos faktas atsitiko sekančiais metais. Vis dar įrenginėtas lėktuvnešis žiemos laukė Kryme, Feodosijos uoste, kur bazavosi TSRS Juodosios jūros laivynas. Dalinantis yrančios sąjungos turtą, laivas buvęs Ukrainos socialistinės respublikos teritorijoje turėjo atitekti nepriklausomai Ukrainos valstybei, visgi viceadmirolo vedini lėktuvnešyje buvę jūreiviai Kuznetsovą tiesiog išvogė. Niekam nepranešęs ir net be navigacinių šviesų naktį jis išplaukė į tarptautinius vandenis. Valdomas vos trečdalio įgulos, ta dalimi kuri išplaukimo momentu buvo laive, niekieno nelydimas lėktuvnešis tris savaites bėgo iki šiaurinės Rusijos (RTFSR) Severodinsko uosto. Baltojoje jūroje bėglį galiausiai pasitiko jau nepriklausomos Rusijos Šiaurės laivynas. Tokiu neįprastu būdu išsigelbėjęs laivas 1995 m. buvo baigtas statyti iki pripažintas tinkamu tarnybai. Skirtingai nei dokuose Ukrainoje likęs jo nebaigtas brolis „Varyag“, kuris tik po gerų dviejų dešimtmečių rūdijimo, pasibaigusio pardavimu Kinijai, šiemet kaip „Liaoning“ pradėjo savo karinę tarnybą.
Teisybės dėlei galima sakyti, kad statybos metu jo niekas nesiruošė naudoti kaip pilnaverčio lėktuvnešio. Tai pakilimo platforma sujungta su kreiseriu, turėjusi gabenti kelių rūšių raketas ir orlaivius bei veikti prieš priešo laivyną. Panaudota pakilimo rampa, vadinamasis STOBAR (short teke-off bus arrested recovery) sprendimas leidžiantis operatyviai pakelti naikintuvus į orą. Skirtingai nei su katapulta, sistema negendanti, bet suteikianti mažiau keliamosios galios. Taip kylantys orlaiviai turėjo būti ginkluoti tik lengvomis oras-oras raketomis. Be to tuo metu dar vis buvo tobulinami Jak-141 vertikalaus kilimo lėktuvai. Taip pat sraigtasparniai. Palyginti nesenai sumanyta padaryti jį tinkamu antžeminiams taikiniams naikinti. Tai viena iš priežasčių kodėl kovinis krikštas toks vėlus.
Gruodžio 14 d. Rusijos Dūmos gynybos komiteto pirmininkas naujienų agentūrai TASS sakė: „Tai [lėktuvnešio naudojimas, - Aut. Past.] dar vienas žingsnis tobulinant mūsų laivyną, nes efektyvumas moderniausios ginkluotės turi būti išbandomas kovinėmis ar artimomis tam sąlygomis, užuot palikus nenaudotas“. Kartu pridėdamas, kad tiek geros tiek blogos patirtys itin svarbios tiek šiam tiek planuojamam naujam lėktuvnešiui. Vis tik analitikų įžvalgomis daug ko elementaraus paprasčiausiai trūksta. Pradedant laiku.
2015 m. rudenį Rusija ėmėsi veikti Sirijoje. Daug žmonių šalia oro operacijose dalyvaujančios aviacijos tikėjosi išvysti ir laivyno flagmaną, bet jam atplaukti prireikė metų. Dalį laiko surijo remontas pradėtas dar iki veiksmų pradžios. Vis gi kur kas žemiškesnę ilgo laukimo versiją pateikė rusų apžvalgininkas Sergejus Iščenko: operacijai reikėjo pasiruošti, laivui trūksta ne įrangos, o pilotų. Daugelį metų laivynui buvo skiriama mažai pinigų, lėktuvnešis nuolat remontuotas, o vienintelė antžeminė NITKA treniruočių bazė buvo likusi Kryme. Ja, lėktuvnešių neturėjusi Ukraina, visai nesirūpino, o rusų pradėta treniruočių bazės Eiske (Kransodaro kraštas) statyba kažkur užstrigo. Atidaryta 2014 metų rudenį, ji vis dar neatlieka pilnaverčių treniruočių bei dirba tik su Mig-29K orlaiviais. Pastarųjų per paskutinius tris metus gavo 24-is, bet lėktuvnešis į Siriją atvyko su vos keturiais migais. Tuo tarpu Su-33 pilotai sugrįžo į kitą Azovo jūros krantą kur jų laukė senasis metalinis Kuznetsovo denio simuliatorius. Pastarojoje darbas matyt vyko efektyviau, nes ne mažiau aštuonių orlaivių išvyko į misiją. Tikslaus gabentų naikintuvų skaičiaus niekas neskelbia.
Nusileidimas ant siauro tako banguojančioje jūroje itin sudėtinga operacija. Lyg to būtu maža, lėktuvui neįmanoma take sustoti savo jėgomis. Įprastame aerodrome pilotas įjungtu oro stabdžius ir išskleistu stabdančiuočiuosius parašiutus. Lėktuvnešyje reikia pagauti ištiestus stabdymo trosus. Tai ne tik labai tikslus, bet ir preciziško išpildymo reikalaujantis veiksmas, kuriam svarbu nusileidimo kampas ir greitis, jei kas nepavyktu, lėktuvas beveik iš niekur turi pakilti.
Dėl to tiek pilotas tiek valdymo bokštas turi dirbti kaip viena komanda, jei per greit leidžiamasi, gali trūkti trosas. Trukęs trosas bene blogiausias dalykas - jis spėja sulėtinti naikintuvą ir jam pakilti tampa labai sudėtinga. Su-33 atveju tikrai trūko trosas ir panašu jog dėl piloto kaltės. Žiniasklaidos pranešimuose oras nurodomas kaip visai ramus ir tokia klaida išties simbolizuotu piloto nepasirengimą.
Labai svarbu ir stabdymo trosai. Amerikiečių lėktuvnešių trosai keičiami kas 2000 nusileidimų, net jei matomų defektų neatsiranda. Kokia rusiškų kokybė nėra žinoma. Paminėkime tik plikus faktus, be ne itin aktyviai eksploatuoto vietinio lėktuvnešio, trosus gaminanti įmonė juos tiekia indų lėktuvnešiui „INS Vikramaditya“. Pastarasis taip pat ilgą laiką buvo remontuojamas ir tik prieš pora metų vėl grįžo į aktyvią tarnybą. Įdirbis kuklus ir yra tikimybė jog trūkstantys trosai ne vien pilotų klaidos.
Taip prieiname prie pirmosios avarijos įvykusios vos atplaukus prie Sirijos. Mig-29K sudužo pasibaigus degalams. Pagal pranešimus viskas klostėsi taip: po treniruočių atskrido ir leidosi grupė naikintuvų, pirmiesiems nusileidus kažkas atsitiko trosams, naikintuvui teko laukti ore. Warisboring.com svetainės apžvalgininko nuomone čia padarytos dvi didelės klaidos.
Pirmoji, lėktuvas turi būti nukreiptas iki artimiausio tinkamo nusileidimo tako kai jam baigiasi degalai, laukti reikia tik blogiausiu atveju. Žinome kur veiksmas vyko - netoli buvo tiek pačios Rusijos oro bazė Latakijoje, tiek draugiški Sirijos vyriausybės pajėgų nusileidimo takai.
Antroji buvo grynai techninė, lėktuvui sukant ratus ore, jį reikėjo papildyti degalais. Amerikiečiai tam naudoja modifikuotus F/A-18 orlaivius, Rusijos planuose yra mintis panaudoti perdirbtą dvivietį Mig-29KUBR, bet toks orlaivis nebuvo net arti Sirijos krantų. Tai didelė klaida aktyvioje misijoje, kai vienu metu išskrenda po keletą naikintuvų ir bet koks nesklandumas nusileidžiant gali pasmerkti ore likusius orlaivius.
Reziumuodamas rašinį galiu tik pridėti, Rusijos laivynas dar labai toli iki pilno lėktuvnešio įvaldymo. Trūksta tiek techninių tiek eksploatacinių niuansų, galų gale ir įgulos patirties. Vasarį grįžus iš Viduržemio jūros laukianti nauja tobulinimo fazė, užtruksianti iki 2019 m., gali išspręsti kai kurias technines problemas, nustatytas koviniuose veiksmuose. Tačiau įgulos įgyta patirtis vėl bus iššvaistyta imituojant darbą krante.
Parengė Arnas Mulokas