Aleksandras Viarija manė, kad jo darbas – ginti Rusijos institucijas ir žmones nuo kibernetinių atakų. Bet tada vyriausybė jo paprašė pakeisti požiūrį ir pereiti į puolimą. 33 metų barzdočius programuotojas A. Viarija – vienas elitinės Kremliaus programišių armijos narių, rašo „The New York Times“.

Jis anksčiau pats kovodavo su programišiais, tačiau pernai buvo paprašytas prisijungti prie Rusijos kariuomenės aparato – pagal naująją doktriną generolai smarkiai išplėtė karo sąvoką, o kibernetiniai mūšiai tapo viena svarbiausių jo dalių.

„Atleiskite, aš negaliu“, – tokį atsakymą Rusijos kariškiams, jam pasiūliusiems programišiaus poziciją valstybės vardu, teigia pateikęs A. Viarija. Pabūgęs, kad gali būti nutildytas, rusas tuomet spruko į Suomiją.

„Tai prieštarauja mano principams, be to, tai yra nelegalu“, – apie Rusijos kariuomenės kibernetines iniciatyvas taip atsiliepė programuotojas.

Rusijos kibernetinio karo programa iki šiol apgaubta slaptumo skraiste. Vis dėlto pamažu aiškėja daugiau detalių, kaip nuosekliai Kremlius pastaraisiais metais verbavo geriausius šalies programuotojus – profesionalus kaip A. Viarija, studentus, net nusikaltėlius.

Tokių pastangų tikslas buvo sukurti elitinę programišių armiją. Dabar jau žinoma, kad būtent tokie programišiai nuo praėjusių metų itin aktyviai darbavosi Amerikoje, kur kišosi į prezidento rinkimų procesą.

Būtent Rusijos programišiai įsilaužė į JAV Demokratų partijos serverius ir pavogė daugybę duomenų. Jie vėliau buvo viešinami su Maskvos saugumo tarnybomis siejamame tinklalapyje „WikiLeaks“.

Pradėjo verbavimo kampaniją

Ketvirtadienį Baracko Obamos administracija paskelbė naują sankcijų Rusijai paketą – suvaržymais smogiama pagrindinėms Rusijos žvalgybos tarnyboms ir konkretiems individams, siejamiems su didžiule Kremliaus vykdomo kibernetinio šnipinėjimo operacija.

Kaip rašo „The New York Times“, Rusija jau daugiau nei trejus metus ne remiasi bunkeriuose sėdinčiais kariškiais, o verbuoja programuotojus visoje šalyje. Darbo skelbimai mirga socialiniuose tinkluose – pavyzdžiui, „VKontakte“.

Šie samdiniai buvo įdarbinami kontraktininkų kompanijose, bendradarbiaujančiose su Rusijos kariuomene, ir sudarė naujų vadinamųjų „mokslo eskadrilių“ pagrindą. Programišiai pasklido po karines bazes visoje šalyje.

Rusijos gynybos ministras Sergejus Šoigu dar 2013 metais per susitikimą su universitetų rektoriais Maskvoje atvirai pareiškė „teigiama prasme medžiojantis“ programuotojus.

Gynybos ministerija užpirko reklamos „VKontakte“, o viename vaizdo įraše rodomas vyras, numetantis šautuvą ant stalo prie kompiuterio ir pradedantis tarškinti klaviatūra.

„Jei baigėte mokslus, jei išmanote technologijas, jei esate pasiruošę panaudoti savo žinias, mes suteikiame jums progą“, – sakoma už kadro ir priduriama, kad „mokslo eskadrilių“ nariai gyvena patogiai.

Pasiūlymai galėjo atrodyti itin viliojantys. Antai studentai, jautę, kad gali būti pašaukti į kariuomenę, bet norėję išvengti sunkios šauktinių dalios, galėjo pasirinkti programavimą Rusijos valstybės naudai.

Užklausų netrūko ir darbo skelbimų portaluose. Vienoje jų 2014 metais skelbta, kad ieškomi programuotojai, išmanantys galimybes „užimti“ svetimą kompiuterį ar tinklą, o netrukus imta verbuoti programišius, turinčius problemų su teisėsauga.

Straipsnyje „Užverbuotas programišius“, kuris pasirodė valstybiniame laikraštyje „Rossijskaja gazeta“, gynybos viceministras Olegas Ostapenka dar 2013 metais neslėpė, kad „mokslo eskadrilėse“ gali dirbti programišiai su nusikalstama praeitimi.

O ekspertai sako, kad tokia strategija tikrai nebuvo vien kalbos.

Vienas kibernetinio saugumo kompanijos „CrowdStrike“, kuri pirmoji nustatė, kad būtent Rusijos programišių grupuotė „Fancy Bear“ įsilaužė į JAV demokratų serverius, įkūrėjų Dmitrijus Alperovičius pastebėjo: „Buvo atvejų, kai programišiai buvo sulaikyti, bet kalėjime taip ir neatsidūrė.“

Atsisakius prasidėjo problemos

Vyriausybės pasiūlymą dėl tokio darbo atmetęs A. Viarija Rusijos kariškiams įdomus pasirodė pirmiausia dėl to, kad daug metų saugojo kompiuterius nuo programišių atakų – jei konkrečiai, nuo vadinamųjų DDoS (Distribute Denial of Service, – red.) atakų.

Tarp A. Viarijos klientų buvo nepriklausomas laikraštis „Vedomosti“, laisva televizija „Dožd“, vieno Rusijos opozicijos lyderių Aleksejaus Navalno tinklalapis.

2015-aisiais V. Putino bičiulio Sergejaus Čemezovo valdomos valstybinės korporacijos „Rostec“ atstovas Vasilijus Brovko pakvietė A. Viariją kartu vykti į Bulgarijos sostinę Sofiją.

Kaip teigia programuotojas, jis netrukus suprato, kad jam bus pademonstruota bulgarų sukurta nauja programa, gebanti rengti DDoS atakas. Per demonstraciją buvo trumpam paralyžiuotas Ukrainos gynybos ministerijos tinklalapis, taip pat – naujienų svetainė Slon.ru.

Tuomet V.Brovko paklausė A. Viarijos, kaip būtų galima pagerinti programą, ir galiausiai pasiūlė vadovauti tokioms pastangoms. Rusai buvo pasirengę nusipirkti programą iš bulgarų už maždaug 1 mln. JAV dolerių.

A. Virija atsisakė, o tada prasidėjo problemos. Vyrą pradėta sekti, o jo pažįstamas teisėsaugoje patarė jam palikti Rusiją. Programuotojas taip ir padarė: pernai rugpjūtį jis paprašė prieglobsčio Suomijoje.

„Rostec“ atstovai tokią informaciją, žinoma, karštai neigia, o V. Brovko atstovas prabilo apie „psichiškai nestabilaus“ žmogaus (A. Viarijos, – red.) vaizduotę.

Paieškos – ir kalėjime

Rusijos kariuomenės posūkis kibernetinio karo link prasidėjo būtent tada, kai gynybos ministru 2012 metais buvo paskirtas S. Šoigu.

O kitais metais aukšto rango generolas Valerijus Gerasimovas paskelbė garsiąją doktriną, kurioje rašė, kad linija tarp karo ir taikos yra išblukusi, kad veikimas per tarpininkus ar šešėliuose bus vis svarbesnis. V. Gerasimovas kalbėjo apie „nelinijinį karą“, o kritikai – apie „partizaninę geopolitiką“.

Tiesa, tokios slinktys pastebimos toli gražu ne vien Rusijoje. Antivirusines programas kuriančios kompanijos „Kaspersky“ viceprezidentas Antonas Šingariovas tvirtino: „Deja, beveik visos išsivysčiusios šalys kuria puolamąsias galimybes ir pačios tai patvirtina.“

„Rusijos kariuomenės verbavimo kampanija neturėtų stebinti. Jūs ar aš galime dėl to pykti, tačiau, deja, tokia realybė. Taip elgiasi daug šalių. Tokia tikrovė“, – teigė A. Šingariovas.

Pavydžiui, JAV žvalgybos tarnybos, tarp jų – ir Nacionalinio saugumo agentūra (NSA), jau kelis dešimtmečius žvalgosi darbuotojų studentų miesteliuose. Pernai NSA pakvietė 1,4 tūkst. paauglių į nemokamą vasaros stovyklą, kur jie buvo mokomi programavimo ir kibernetinės gynybos paslapčių.

Vis dėlto Rusijoje verbuotojų taikiklyje atsiduria ne vien mokiniai ir studentai. 2013-aisiais programišius Dmitrijus Artimovičius Maskvos kalėjime laukė teismo, kai vieną dieną jo kameros draugas jam pakuždėjo, kad galima išeiti į laisvę sutikus dirbti valdžiai.

„Tai buvo pasiūlymas bendradarbiauti. Juk šiaip vyriausybei nedirbsi – algos itin kuklios. Bet jei padarai kažką neteisėto ir atsiduri kalėjime, FST (Federalinė saugumo tarnyba – red.) gali padėti“, – vėliau teigė D. Artimovičius.

Rusas pasiūlymo nepriėmė ir po teismo praleido metus baudžiamojoje kolonijoje. Tačiau tikriausiai yra dešimtys, jei ne šimtai kitų programišių, kurie bendradarbiauti sutiko.

JAV ataiskaita dėl Rusijos kibernetinių veiksmų.

Komentarai ()