„Jų zoologijos sode nėra gyvūno, kuris nurodinėtų meškai“. Taip neseniai Jungtinės Karalystės gynybos sekretoriui Michaelui Fallonui išdidžiai atsikirto Rusijos gynybos ministras Sergejus Šoigu, simboliškai pabrėždamas „meškos“ – Rusijos karinę galią. Apie pastarąją ministras vėliau kalbėjo ir Rusijos parlamente, tiesa, kartu atskleidė nemalonių detalių.

M. Fallono pareiškimą, kad Rusijai nederėtų kištis į Libijos reikalus išjuokęs S. Šoigu dar prieš vasario 23-ąją, Rusijoje minimą, kaip „Tėvynės gynėjo dieną“, o nuo sovietmečio žinomą, kaip „tikrų vyrų“ arba Raudonosios armijos dieną, Aukščiausioje Dūmoje pristatė kasmetinę ataskaitą.

Kalboje netrūko pažadų, liaupsių, netikėtumų bei skaičių, kuriuos vėliau citavo Rusijos ir pasaulio žiniasklaida.

Vis dėlto ministro žinutė buvo aiški: nepaisant ekonominių sunkumų Rusijos ginkluotųjų pajėgų modernizacija tęsiama sėkmingai. Tai esą rodo statistika bei planai.

Pažėrė optimistinių skaičių

Pavyzdžiui, vien operacijos Sirijoje metu esą išbandytos 162 naujos ar modernizuotos ginkluotės priemonės, tarp jų – naujausi orlaiviai Su-30SM, Su-34, Mi-28 ir Ka-52.

Anot S. Šoigu, Rusijos aviacija surengė 1760 antskrydžių, 5682 sykius smogė įvairiems objektams ir sunaikino apie 3,2 tūkst. teroristų. Ir nors žmogaus teisių gynimo organizacijos nesyk skelbė apie Rusijos aviacijos surengtus antskrydžius, per kuriuos taikytasi į civilius gyventojus, Kremlius savo klaidų niekada nepripažino.

Vietoje to S. Šoigu gyrėsi, jog kovinės patirties įgijo nuo 75 iki 89 proc. įvairių rūšių karinės aviacijos pilotų, mechanikų, kitų karių ir karininkų. Be to, S. Šoigu teigimu, iki 2020 metų pavyks pasiekti tikslą, kurio esmė – ambicinga: 70 proc. ginkluotės būtų visiškai nauja. Šiuo metu naujos ginkluotės dalis esą sudaro 58,3 proc., kurios 94 proc. neva veikia nepriekaištingai.

Pavyzdžiui, Rusijos laivyne naujos ginkluotės skaičius – vienas aukščiausių ir sudaro 74 proc., o desantininkų pajėgose – tik 47 proc. Tiesa, Rusijos desantininkai yra laikomos, kaip greitojo reagavimo pajėgos ir per pastaruosius kelerius metus netikėtose pratybose išmankštintos būti pasiruošusios vykti į karą per 24 valandas.

Tuo tarpu strateginėse pajėgose – balistinių raketų daliniuose 99 proc. ginkluotės yra nuolatinėje karinėje parengtyje, o 96 proc. paleidimo įrenginių, gavus įsakymą, gali iš karto paleisti savo raketas su branduoliniais užtaisais. Šiais metais, anot ministro, Rusijos ginkluotąsias pajėgas pasieks 900 naujų tankų, šarvuočių, orlaivių ir kitos technikos.

Stiprins propagandą ir plaus smegenis jaunimui

Tiesa, visi šie įspūdį padaryti turėję skaičiai didesnio susidomėjimo nesulaukė, mat juos užgožė kitos žinios. Ypač didelio žiniasklaidos susidomėjimo sulaukė S. Šoigu pranešimas, kad Rusijos ginkluotosiose pajėgose suformuotos informacinių operacijų pajėgos, kurios, anot ministro „bus gerokai efektyvesnės, stipresnės“.

Kompanijos „Zecurion Analytics“ atlikto tyrimo duomenys rodo, kad Rusijos kibernetinio karo pajėgas sudaro mažiausiai apie tūkstantį žmonių, o per metus joms išleidžiama apie 300 mln. JAV dolerių. Ir nors Rusija jau senokai kaltinama kibernetiniais nusikaltimais už savo šalies ribų, oficialaus šalies informacinių pajėgumų pristatymo svarbą bei paskirtį tik sustiprino be užuolankų ištarti ministro žodžiai.

„Propaganda turi būti protinga, raštinga ir efektyvi“, – sakė ministras, kurio šalies vykdomos propagandinės kampanijos pastaruoju metu atsidūrė po NATO bei ES šalių padidinamuoju stiklu. Todėl nustebino ne formalus pajėgų įkūrimo pripažinimas, paneigiant ankstesnius Federacijos Tarybos gynybos komiteto vadovo Viktoro Ozerovo žodžius, jog „Rusijos ginkluotosiose konkrečių kibernetinių pajėgų nėra“, o atvirumas.

Būtent atvirumu, netgi absurdiškai skambančiomis idėjomis bei žongliravimu pozityviai nuteikti turinčiais skaičiais S. Šoigu stengėsi pridengti Rusijos ginkluotąsias pajėgas kamuojančias bėdas. Pavyzdžiui, S. Šoigu paskelbė apie sprendimą Maskvos priemiesčiuose statyti Reichstago – Vokietijos parlamento kopiją, kad patriotiškai nusiteikusių rusų vaikai galėtų pakartoti Sovietų Sąjungos karių įvykdytą šturmą Berlyne 1945-aisiais.

„Patriotų parke statysime Reichstagą. Ne visą, tačiau jo vis tiek pakaks, kad „Jaunosios armijos“ nariai galėtų žaisti šturmą ne bet kokiame objekte, o tikrame pastate“, – sakė S. Šoigu.

Vokietijoje politikų nuostabą ir pasipiktinimą sukėlęs sprendimas Rusijoje sutiktas palankiai – čia 1945-ųjų Reichstago šturmas yra tapęs istorinės tapatybės dalimi, nors nacistinės Vokietijos valdžia buvo sukoncentruota ne formalioje parlamentinėje institucijoje, o Adolfo Hitlerio artimiausioje aplinkoje.

Vis dėlto S. Šoigu raginimas puoselėti, ugdyti ir plėsti 2015 metais įkurtą „Jaunąją armiją“, kuri vienija vyresnius nei 10 metų vaikus, neliko nepastebėtas, mat organizacija turi pragmatišką tikslą. Ši sukarinta organizacija užsiima „patriotiniu ugdymu“ bei baziniais kariniais mokymus.

Agresyvia Kremliaus ideologija persmelkti mokymai šlovina rusiškąjį nacionalizmą, šovinizmą, pateisina sovietų nusikaltimus ir ugdo neapykantą „nedraugiškoms“ kaimyninėms valstybėms, tarp jų Baltijos šalims ir Ukrainai.

Trūksta eilinių ir patyrusių karių

Rusijoje telkti „patriotinį jaunimą“ susigriebta neatsitiktinai. Viena iš svarbiausių „Jaunosios armijos“ veiklų – karinis ugdymas, tikintis, kad jaunuoliai vėliau pasirinks karinę profesiją. Savo šalies ginkluotąsias pajėgas modernizuojanti Rusija jau susidūrė su nemenkomis problemomis, siekiant pritraukti motyvuotus bei sveikus jaunuolius į ginkluotąsias pajėgas.

Pavyzdžiui, S. Šoigu minėjo, jog šiemet Rusijos ginkluotose pajėgose priskaičiuota apie 380 tūkst. kontraktą pasirašiusių karių, arba profesionalų. Tačiau 2009 metais prasidėjusi reforma numatė, kad tokių kairių šiemet jau turėtų būti 425 tūkst., o 2021 metais siekti 499,2 tūkst. iš visos, maždaug 930 tūkst. karių, puskarininkių ir karininkų armijos.

Apie personalo trūkumus S. Šoigu prabilo ir kalbėdamas apie šalies aviaciją. Ministro teigimu, pernai šalies Karinėms oro pajėgoms trūko 1300 žmonių – kvalifikuotų pilotų, mechanikų ir kitų specialiybių žmonių. Realus trūkumas yra dar didesnis, mat 2015 iš atsargos tarnauti pašaukta apie 15 tūkst. kvalifikuotų specialistų, kurių trūkumą ginkluotose pajėgose stengtasi kompensuoti samdant privačias karines bendroves, kurių nariai už pinigus kovėsi Ukrainoje bei Sirijoje.

Rusijos karinių oro pajėgų, o ypač laivyno aviacijos trūkumai tapo akivaizdūs karinės kampanijos Sirijoje metu pernai, kai iš Severomorsko atplaukė vienintelis Rusijos lėktuvnešis „Admiral Kuznecov“. Kremliaus propaganda šią laivo kelionę pristatė pompastiškai ir vadino sėkminga.

„Pirmą kartą per mūsų karinio jūrų laivyno istoriją „Admiral Kuznecov“ pradėjo dalyvauti kovos veiksmuose“, – sakė S. Šoigu, kalbėdamas apie Rusijos laivyno flagmaną, kurio kelionė į Viduržemio jūrą prie pat Sirijos krantų sukėlė milžinišką Vakarų žiniasklaidos dėmesį.

Tiesa, dėmesio lėktuvnešio kelionei troškęs Kremlius vėliau kiek pasigailėjo, mat nuo pat pradžių Vakarų žiniasklaidos priemonės šaipėsi iš tamsiais dūmais apgaubto „Admiral Kuznecov“.

Dar daugiau pašaipų kilo, kai lėktuvnešis neteko dviejų orlaivių – per kelias operacijos savaites sudužo naikintuvai Su-33 ir Mig-29K.

Pastarojo modelio naikintuvų „Admiral Kuznecov“ turėjo tik keturis, o ir Su-33 Rusijos laivynas teturi kelias dešimtis, tad šios netektys laikomos išties rimtomis. Ir nors oficialiai pagrindinis lėktuvnešio pasirodymo prie Sirijos krantų tikslas buvo nurodomas, kaip aviacijos panaudojimas prieš teroristus, itin menkomis bombardavimo galimybėmis pasižymintys „Admiral Kuznecov“ lėktuvai nenuveikė nieko reikšmingo.

Dar daugiau, dviejų naikintuvų netekimas parodė, kad laivyno aviacijos pilotams trūksta patirties, personalas daro nedovanotinas klaidas arba technika nepatikima – abiejų katastrofų priežastis – trūkęs stabdymo lynas.

Intensyviuose koviniuose veiksmuose niekada nedalyvavę pilotai nenuveikė nieko reikšmingo, o „Admiral Kuznecov“ surengtų antskrydžių skaičius nublanko prieš JAV ar Prancūzijos naudotų lėktuvnešių atakų mastą. Nesyk modernizuotas ir problemų kamuojamas lėktuvnešis vėliau grįžo į Severomorską, kur ketinama pradėti dar vieną modernizacijos etapą.

Seka Vakarų pavyzdžiu

Kur kas efektyviau pasirodė Sirijoje dislokuoti rusų orlaiviai bei Rusijos strateginė aviacija ir mažesni karo laivai. Savo kalboje paminėjęs, kad Sirijoje buvo išbandytos 162 ginkluotės priemonės, S. Šoigu pabrėžė jų efektyvumą. Vienu svarbiausių ir efektyviausių Sirijoje pirmą sykį kovinėmis sąlygomis išbandytų ginklų laikomos sparnuotosios raketos „Kalibr“.

Raketų salvės iš „Bujan“ klasės korvečių bei „Kilo“ klasės povandeninio laivo, fregatos „Admiral Grigorovič“ smogė toli esantiems taikiniams Sirijoje – iš Rusijos bepiločių orlaivių nufilmuoti vaizdai, kaip 2500 km atstumu taikinius naikinti galinčios raketos su 500 kg kovine galvute detonuoja šalia taikinių, taip pat buvo išplatinti.

Nors keliuose įrašuose matyti, jog „Kalibr“ nebūtinai yra ypač taiklios – kelios detonavo šalia pastatų, jiems nepadarydamos didesnės žalos. Vis dėlto faktas, kad Rusija skiria laiką ir priemones – bepiločius orlaivius, kurių Rusija, anot S. Šoigu, jau turi per 2 tūkst. rodo, kad Kremliui rūpi rusiškos ginkluotės reklama.

Vis dėlto pats principas rodyti į taikinius smogiančias raketas yra Rusijos karinių pajėgų ir Kremliaus propagandinių kanalų pamėgtas modelis. Jis nėra unikalus, o nusižiūrėtas iš JAV bei Vakarų šalių, kurios tokius sparnuotųjų raketų „Tomahawk“ smūgių vaizdus žiūrovams rodė dar prieš 25 metus, Pirmojo Persijos įlankos karo metu. Tikslūs smūgiai į taikinius sudaro švaraus, bekraujo, modernaus karo įvaizdį, tarsi stebėtum kompiuterinį žaidimą.

Tai taip pat yra reklama potencialiems „Kalibr“ pirkėjams – šias raketas yra įsigijusios Alžyras, Kinija, Indija, Vietnamas, o susidomėjimą išreiškė daugiau šalių. Dar svarbesne žinia tapo viešas priešlaivinių kompleksų „Bastion“ galimybių pademonstravimas. Ir nors pati žinia, kad šis maždaug 500 km atstumu priešininko laivus naikinti skirtas raketinis kompleksas gali smogti ir antžeminiams taikiniams specialistams nebuvo naujiena, viešas tokio pajėgumo demonstravimas taip pat yra savotiškas signalas.

Į jūros pusę atsukti „Bastion“ kompleksai viršgarsines raketas „Oniks„ paleidžia vertikaliai – tad priešininkas negali prognozuoti, ar šios raketos smogs jūroje, ar sausumoje esantiems taikiniams.

S. Šoigu patvirtino, kad tokie kompleksai bus dislokuoti Kaliningrado srityje, kur jau yra „Kalibr“ ginkluoti „Bujan“ klasės laivai. Tokie karinės galios demonstravimai bei išbandymai didžiausiu poligonu tapusioje Sirijoje laikomi ne tik signalais Rusijos priešininkams ar ginkluotės reklama sąjungininkams, bet ir turėtų žymėti naują pajėgumų vystymo etapą.

Pavyzdžiui, S. Šoigu parlamentarus patikino, kad nors branduolinių ginklų atgrasomasis potencialas vis dar bus prioritetinis, jis mažės, teikiant pirmenybę itin tiksliai nutaikomoms ginkluotės sistemoms, tokioms, kaip „Kalibr“, Bastion“, „Bal“ bei „Iskander“. Panašiai kalbėjo ir Rusijos Dūmos gynybos reikalų komiteto pirmininkas Vladimiras Šamanovas. Jis pabrėžė, kad itin tikslių konvencinių pajėgumų galimybes iki 2021 ketinama padidinti net keturis kartus.

Pavyzdžiui, „Iskander“ sistemomis S. Šoigu pažadėjo jau šiemet aprūpinti visus Rusijos raketinius dalinius, kurie iki šiol naudoja senesnio modelio raketas „Točka-U“. Be to, nors Maskva to viešai ir nepripažįsta, ginkluotosios pajėgos per pastaruosius kelerius metus išbandė ir į ginkluotę priėmė iš sausumos paleidžiamą sparnuotąją raketą, kuri paleidžiama nuo „Iskander“ paleidimo konteinerio.

Tokios ginkluotės kūrimas ir bandymai yra draudžiami pagal 1987 metų sutartį su JAV. Be to, kaip ir „Iskander“, kurių nuotolis siekia apie 500 km, sparnuotosios raketos gali taip pat gabenti branduolinį užtaisą, kaip spėjama, 5 tūkst. km atstumu.

Iki šiol savo atsilikimą technologinėje ir konvencinėje srityse Rusija kompensuodavo savo taktinių branduolinių ginklų pajėgumais – tokios ginkluotės panaudojimą, kaip realią galimybę konflikte su NATO, Rusija yra pažymėjusi savo karinėse doktrinose.

Tad S. Šoigu akcentavimas, kad šalies kariai remsis konvencinėmis, „itin taikliomis ginkluotės sistemomis“, rodo modernių ginkluotųjų pajėgų kryptį – tokią, kokią prieš kelis dešimtmečius pasirinko Vakarų šalys. Gynybos ministras taip pat pabrėžė mažesnių sausumos dalinių – batalionų bei kuopų sąveiką su artilerija bei aviacija sąveikos svarbą.

Su Lietuva siejamą dalinį išnaudojo dezinformacijai

Vis dėlto personalo bei pinigų trūkumas S. Šoigu privertė ne tik dangstytis kalbomis apie apie modernių sistemų panaudojimą, bet ir „ant stalo stumdyti popierinius dalinius“, kurie neegzistuoja arba jų reikšmė išpučiama. Pavyzdžiui, S. Šoigu pakartojo jau nuo pernai Kremliaus kontroliuojamos Rusijos žiniasklaidos pučiamą istoriją apie tris naujas divizijas Vakarų karinėje apygardoje.

S. Šoigu teigimu, tai yra atsakas NATO, į Aljanso pajėgumų stiprinimą Baltijos šalyse. Ir nors didžioji dalis naujų dalinių iki šiol egzistuoja tik formaliai, mat jaučiamas karių bei infrastruktūros trūkumas verčia performuoti kitus dalinius, S. Šoigu pakartota žinutė vertinama, kaip skirta vidaus vartojimui.

Nors logiškai paaiškinti, kaip dešimteriopai didesnės divizijos gali turėtų tapti atsaku NATO batalionams Baltijos šalyse, taip ir nepavyksta, logikos trūkumas netrukdė S. Šoigu suerzinti ir kitą šalį. Stiprios, besiplečiančios ir todėl dar labiau stiprėjančios Rusijos armijos įvaizdis jau sukėlė atgarsių Japonijoje.

Mat S. Šoigu prabilo ne tik apie minėtąsias tris naujas divizijas, bet ir apie dar vieną, kuri esą bus dislokuota Kurilų salose. Šias salas Antrojo pasaulinio karo metais okupavusi Maskva iki šiol laiko savo teritorija ir nesiruošia jų atiduoti Japonijai. Tiesa, mažiau, nei 20 tūkst. gyventojų turinčios atšiaurios salos jau dabar yra stipriai militarizuoto.

Dar daugiau – čia jau dabar yra dislokuota viena nepilnos sudėties divizija. Išties, Kurilų salose veikia unikalus Rusijos armijos vienetas – 18-oji kulkosvaidžių ir artilerijos divizija, kuri savo ištakas sieja su Lietuvos okupacija.

Vienas okupuotos Lietuvos kariuomenės performuotų dalinių buvo 184-oji šaulių divizija, iš kurios, 1941 metų birželį prasidėjus karui su vokiečiais, masiškai dezertyravo tūkstančiai lietuvių. Galiausiai išformuota ir iš naujo suformuota divizija okupavo kitos šalies – Japonijos teritoriją 1945 metais. Ji pervadinta 18-aja.

Šią diviziją su Antruoju pasauliniu karu sieja ne tik istorija, bet ir ginkluotė, pavyzdžiui, kariai iki šiol naudoja 1944 metų gamybos 100 mm. pabūklus. Todėl S. Šoigu žodžiai apie naują diviziją Kurilų salose, greičiausiai neatitinka realybės, mat sukurti dar vieną analogišką dalinį, neišsprendus pirmojo aprūpinimo problemų vargu ar įmanoma.

Didesnė tikimybė – 18-osios divizijos modernizacija bei nuolatinis priešlaivinių ir priešlėktuvinių kompleksų dislokavimas Kurilų salose. Iš čia minėtomis sistemomis Rusijos pajėgos galėtų kelti grėsmę ne tik Japonijos, bet ir JAV pajėgoms regione. Todėl tyčia viešumoje išsakytomis mintimis apie naują diviziją galimai siekta sukelti isteriją.

Pastaroji, beje, jau kilo dėl Kurilų nenurimusiame Tokijuje, kuris pasipiktino Rusijos okupacinių pajėgų stiprinimu užimtose Japonijos šiaurinėse teritorijose. Dėl amerikiečių karių bazės Okinavoje nuolat purkštaujanti Japonija neatmeta galimybės perkelti dalį JAV pajėgumų arčiau Kurilų salų.

Komentarai (4)