Prekyba ginkluote nuolatos auga: kurios šalys perka ir parduoda daugiausiai? (3)
Prekyba ginkluote nuolat auga nuo 2004-ųjų, o 2012-2016 laikotarpiu pasiekė aukščiausią tašką pagal pardavimus nuo pat Šaltojo karo pabaigos.
Prisijunk prie technologijos.lt komandos!
Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.
Sudomino? Užpildyk šią anketą!
Beveik trečdalį ginklų pasaulyje importuoja Sirijos, Jemeno ir Libijos karų įaudrinti Artimieji Rytai. Ekspertų teigimu, atsakomybės nebuvimas lemia tai, kad dalis ginkluotės net ir iš Vakarų valstybių patenka žmogaus teises pažeidžiantiems režimams bei karštųjų taškų smogikams į rankas.
Stokholmo tarptautinio taikos tyrimų instituto (Stockholm International Peace Research Institute, SIPRI) duomenimis, pagrindinis augimo srautas 2007-2011 ir 2012-2016 metais teko Azijai ir Okeanijai bei Artimiesiems Rytams. Mažiau ginkluotės pirko Europa, abi Amerikos ir Afrika. Penkios didžiausios šalys eksportuotojos – JAV, Rusija, Kinija, Prancūzija ir Vokietija – kartu sudėjus sudarė 74 proc. viso eksporto.
Azija: pastebimas augimas kai kuriose šalyse
Ginklų importas Azijos ir Okeanijos šalyse per pastaruosius penkerius metus augo 7,7 proc., lyginant su 2007-2011 metais ir sudarė 43 proc. pasaulio importo.
Indija 2012-2016 metais užėmė pirmąją vietą pasaulyje pagal ginkluotės importą – 13 proc. viso srauto. Per pastaruosius penkerius metus Indijos importas išaugo 43 proc. ir gerokai viršijo kaimyninės Kinijos ar Pakistano pirkimus.
Sparčiai ginkluojasi ir Vietnamas, kuris 2007-2011 metais buvo 29 vietoje, o per vėlesnius 5 metus šoktelėjo į 10 vietą pasaulyje.
Artimieji Rytai: ginkluotės importas padidėjo beveik dvigubai
Per pastarąjį penkmetį ginklų importas Artimuosiuose Rytuose išaugo 86 proc. ir sudarė beveik trečdalį viso pasaulio importo – 29 proc.
Didelę pirkimų dalį sudarė Saudo Arabija, kuri užima antrąją vietą pagal ginkluotės importą, ir kurios pirkimai šioje srityje išaugo įspūdingais 212 proc., palyginus su 2007-2011 metais. Vos 2,5 mln. gyventojų turinčio Kataro ginkluotės pirkimai išaugo 245 proc. Nors ir ne tokiais įspūdingais skaičiais, tačiau dauguma kitų regiono valstybių taip pat išaugino ginkluotės importą. Nepaisydamos žemų naftos kainų, regiono šalys 2016-aisiais ir toliau importavo ginkluotę, daugiausiai iš JAV ir Europos.
Ginklų eksportuotojai: JAV sudaro trečdalį visų pardavimų
Viena trečioji pasaulinės ginkluotės pardavimų tenka JAV. Šalies pardavimai per pastarąjį penkmetį padidėjo 21 proc. Beveik pusė jų iškeliavo į Artimuosius Rytus.
„JAV tiekia ginkluotę beveik 100 pasaulio šalių – gerokai daugiau nei bet kuri kita ginklus eksportuojantis šalis“, – cituojama viena iš SIPRI vadovių Aude Fleyrant. Tiesa, ji pažymėjo, kad didžiąją JAV ginkluotės eksporto dalį sudaro aukštųjų technologijų produkcija – naikintuvai, raketos ir gynybos sistemos.
Kinijos pardavimai augo nuo 3,8 iki 6,2 proc., šalis susilygino su Prancūzija ir Vokietija, kurių prekyba ginkluote smuktelėjo nuo 6 iki 5,6 proc.
Rusija: grįžimas į Artimuosius Rytus
Rusijos ginklų eksportas sudarė 23 proc. bendros 2012-2016 sumos. 70 proc. ginkluotės iškeliavo į keturias šalis: Indiją, Vietnamą, Kiniją ir Alžyrą. Tačiau dideliu uždarbiu iš ginklų eksporto Kremlius pasigirti negali. Daugelį metų ginklai eksportuojami į tokias šalis kaip Venesuela ir Sirija, kurioms vėliau dėl ekonominės krizės ar karo teko nurašyti milijardinius įsiskolinimus.
2012 metais Rusijos ginklų eksportuotojų padėtis Artimuosiuose Rytuose nebuvo labai tvari. 2003-iaisiais žlugus Saddamo Husseino režimui ir 2011-aisiais Muammaro Gaddafi rusai prarado savo tradicinius klientus – vien Libijoje rusai neteko 6,5 mlrd. dolerių. Nepaisant to, kad jie sugebėjo išsaugoti savo pozicijas Sirijoje ir Alžyre, bendra situacija Artimųjų Rytų rinkoje nebuvo palanki. Rusų prekeiviai kelis sykių bandė grįžti į Persijos įlankos šalių rinką, tačiau nesugebėjo įveikti Vakarų šalių konkurencijos.
Tačiau karas Sirijoje leido atsigauti Rusijos ginkluotės eksportui, dėl jų ginkluotės praktiškumo ir paplitimo kovos lauke, rašoma Londono nepriklausomų ekspertų „chathamhouse.org“ ataskaitoje. Netgi Persijos įlankos monarchijos, tradiciškai orientuotos į Vakarų ginkluotę, pradėjo užsisakinėti ginklus iš rusų. Pavyzdžiui, Bahreinas 2011-aisiais sudarė sandorį su „Kalašnikov“ bendrove dėl „AK-103“ importo. 2014-aisiais šalis pirmoji regione įsigijo partiją „Kornet“ prieštankinės sistemos ginklų. 2011-2015 rusai sudarė ginkluotės sandorių su Egiptu ir Iraku.
Nepaisant ne tokių milžiniškų sandorių sumų, kaip Vakarų šalių aukštųjų technologijų ginkluotė, rusai naudojasi jų „Kalašnikov“ ginklo paplitimu karo zonoje – nuo Sirijos sukilėlių ir kariuomenės, iki Irako ar Jemeno su Libija – visose šalyse dominuoja rusų ar pagal sovietinius brėžinius kitose šalyse gaminami automatai.
Centrinė ir Rytų Europa: ginklų galutinė panaudojimo vieta neaiški
„Įrodymai nurodo sistemišką nelegalų pirkėjų gaunamos ginkluotės perdavimą ginkluotoms grupuotėms, kurios yra kaltinamos sunkiais nusikaltimais prieš žmonių teises“, – cituojamas „Amnesty International“ analitikas Patrickas Wilckenas.
Balkanų žurnalistai, kartu su kolegomis iš Organizuoto nusikalstamumo ir korupcijos tyrimų centro nustatė, kad Bosnijoje ir Hercegovinoje, Bulgarijoje, Kroatijoje, Čekijoje, Juodkalnijoje, Slovakijoje, Serbijoje ir Rumunijoje leidimai ginklų eksportui buvo ne sykį išduodami, nepaisant daugybės liudijimų, kad ženkli ginkluotės dalis atsiduria sunkiais nusikaltimais kaltinamų Sirijos sukilėlių rankose (įskaitant ir islamistines grupuotes).
Pasak žurnalistų, šios septynios šalys į Artimuosius Rytus pardavė ginklų šaudmenų už ne mažiau nei 1,2 mlrd. eurų. Iš jų net 829 mln. produkcijos teko Saudo Arabijai.
BIRN ir OCCRP susipažino su saudiečių kontraktais. Juose išsamiai išsakytas poreikis milžiniškam kiekiui SSRS ir kitų Varšuvos pakto šalių gamybos ginklų.
Anot „Jane’s Defense Weekly“ eksperto Jeremy Binnie, Centrinės ir Rytų Europos gaminami ginklai didžiąja dalimi netinka Saudo Arabijos kariuomenėje naudojamai ginkluotei ir amunicijai, kurią daugiausiai sudaro Vakarų Europos gaminiai. Todėl manoma, kad ši ginkluotė yra „tikėtinas kandidatas“ patekti į Siriją, ar, labiau tikėtina, į Jemeną ir Libiją, kur „sovietinė“ technika jau seniai yra aktyviai naudojama.
Serbija netgi turėjo 2013-aisiais dėl šios priežasties atsisakyti 20 mln. eurų sandorio su Saudo Arabija – buvo baiminamasi dėl „patekimo į neteisingas rankas“. Tačiau praėjus vos metams Belgradas staiga nusileido ir sudarė sutartį dėl 135 mln. vertės ginklų tiekimo. Serbų valdžia labai ir neslėpė, kad pagrindinė šio susitarimo priežastis – ekonominė nauda.
2016-aisiais ES parlamentas netgi balsavo už ginklų embargą Saudo Arabijai, tačiau ir šis nebuvo kažkuo įpareigojantis. Ekspertų teigimu, tai buvo daugiau politinis spaudimas Rijadui, kuris yra kaltinamas dėl aktyvaus kišimosi į karą Jemene.
Didžioji Britanija: Arabų pavasaris išaugino pardavimus
Leidinys „The Observer“ skelbia, kad Arabų pavasaris gerokai paveikė Didžiosios Britanijos ginklų eksportą. Iki 2011-ųjų šalis vidutiniškai parduodavo 41,3 mln. svarų vertės šaulių ginklų, 7 mln. amunicijos ir 34,3 mln. karinės technikos Artimųjų Rytų ir Šiaurės Afrikos šalims. Per vėlesnius penkerius metus vidurkiai išaugo iki 58,9 mln., 14 mln. ir 59,6 mln. atitinkamai.
Didžioji Britanija gerina ginkluotės – įskaitant raketas, bombas ir granatas – pardavimus šalims, kurios šios šalies Užsienio reikalų ministerijoje yra įvardintos kaip pažeidžiančios žmogaus teises valstybės. Kai kurios iš jų yra kaltinamos karo nusikaltimais.
Taisyklės be bausmių
Prekyba ginkluote pasaulyje yra reguliuojama trimis teisiniais lygmenimis: nacionaliniu, Europos Sąjungos ir tarptautiniu lygmeniu, JT teisės patvirtintais sandoriais. Tačiau baudimo už taisyklių pažeidimą mechanizmų nėra, rašoma occrp.org.
JT nuostatos įpareigoja šalį-pardavėją įvertinti rizikas, esant būtinybei yra sudaromos sąlygos, leidžiančios sumažinti galimą žalą ir ne eksportuoti ginklų, jeigu yra „reali rizika“ to, kad ginklai bus panaudojami pažeidžiant humanitarines normas, terorizmui ar kitiems barbariškumams. Taip pat sutartyje yra numatyta šalių valdžioms atsakomybė nustatyti, ar įmanomas ginklų patekimas „trečiosioms šalims“, įskaitant ir sukilėlių grupuotes.
Nesant aiškių saugiklių bei kontrolės, ginklais prekiaujančios valstybės labai stipriai nesigilina į tai, kas bus galutinis jų produkcijos vartotojas.
