Lėktuvnešis ledkalnyje

Antrojo pasaulinio karo laikais britams kilo mintis sukurti ledinę naikinimo mašiną: milžinišką lėktuvnešį, kuris iš esmės būtų sutvirtintas ledkalnis. Mintis tapo projektu „Habakkuk“. O pagal projektą ledą sumaišius su nedideliu kiekiu medžio pjuvenų turėjo gautis neįveikiama struktūra, kuri po kelių mėnesių ištirptų, tačiau gamybos žaliavų jai reikėtų labai nedaug. O struktūrinio remonto darbai būtų atliekami tiesiog užpilant šiek tiek vandens.

Anglijos ministras pirmininkas Winstonas Churchillis palaimino projektą 1943 metais, tačiau, deja, išaiškėjo, kad ledinio lėktuvnešio idėja iš tikrųjų yra tokia absurdiška, kaip ir turėjo pasirodyti iš pirmo žvilgsnio. Visų pirma, jiems pagaminti būtų reikalingi gigantiški šaldikliai, antra, tokios masyvios struktūros būtų labai lėtos ir sunkios, o siekiant apsaugoti juos nuo tirpimo reikėtų visus paviršius iškloti kokia nors izoliacine medžiaga, sakė tokio ledkalnio projekto aptarimuose dalyvavęs Kanados mokslininkas Charlesas Frederickas Goodeve'as.

Didysis Babilonas

Kartais ginklas stebina ne savo dizainu, o dydžiu. Septintajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje vienam britų išradėjui kilo mintis pagaminti iš tiesų monstriško dydžio „superpatranką“. Jos 156 m ilgio vamzdis būtų toks ilgas, kad būtų matomas iš kosmoso. Ir nors šio ginklo planai septintajame dešimtmetyje taip ir nebuvo realizuoti, kanadietis Gerardas Bullis 1988 m. Irake, tuometinio vadovo Saddamo Husseino užsakymu, pradėjo kūrimo darbus. Tiesa, G.Bullio idėja buvo panaudoti šią patranką kosminiams palydovams kelti, nes tokių milžiniškų patrankų naudojimas kariniuose veiksmuose, įvertinus jų dydį ir keliamas pergabenimo problemas, būtų visiškai nepraktiškas.

Pistoletas-žibintuvėlis

Panašu, kad Šiaurės Korėjos šnipai prisižiūrėjo per daug filmų apie Džeimsą Bondą. Kai iš šios šalies atsiųsti žudikai turėjo nužudyti aktyvistą Parką Sang-haką, Pietų Korėjos žvalgybos agentūra pas juos aptiko daug mažų, labiau Bondo filmams nei tikram šnipų darbui tinkamų ginklų. Tarp jų buvo du rašikliai su nuodais ir nedidelis žibintuvėlis su trimis mažomis skylutėmis šoviniams, skelbė CNN.

Sūkurinio žiedo ginklas

Vienas iš nemirtinų ginklų, kuris niekada taip ir netapo realybe, buvo sūkurinio žiedo ginklas – aparatas, kuris turėjo skleisti didelės energijos oro žiedus, kurie turėjo pargriauti žmones arba apipurkšti juos riestainio formos cheminių medžiagų žiedais. Projektą nuo 1988 metų vykdė JAV kariuomenė.

Panašus projektas, vadintas sūkurio patranka, nacių buvo kuriamas Antrojo pasaulinio karo metais – ketinta iš šio ginklo paleistomis didžiulėmis oro „kulkomis“ numušinėti priešų lėktuvus. Tačiau ir nacių projektas niekada nebuvo realizuotas, nes šaudyti naikintuvus, skrendančius tokiame dideliame aukštyje ir tokiu dideliu greičiu, nebūtų įmanoma, rašė „Die Welt“.

Gėjų bombos

2005 metais Pentagonas patvirtino, kad kažkada kariuomenės vadai domėjosi cheminiu ginklu, kuriam paveikūs priešo kariai negalėtų atsispirti fizinei savo kolegų traukai, rašė military.com. Karinių oro pajėgų Wrighto laboratorija 1994 m. net gavo 7,5 mln. JAV dolerių finansavimą sukurti ginklą, kuris perneštų hormonus, kurių nedidelėmis koncentracijomis esama visų žmonių organizmuose. Priešo kariams jų įkvėpus arba hormonams į kūną patekus per odą kariai negalėtų užgniaužti savo seksualinio potraukio apkaso draugams. Bent jau tokia buvo teorija. Nenuostabu, kad buvo nuspręsta, kad ši idėja yra nepraktiška, o pats tikslas – įžeidžiantis.

Kariai žmogšimpanzės

Yra tokių ginklų idėjų, kad jos netgi šiame sąraše atrodo pernelyg keistos. Trečiajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje Rusijos mokslininkas Ilja Ivanovas turėjo planą sukryžminti žmones ir šimpanzes. Pagal planą šimpanzių pateles reikėjo apvaisinti žmogaus sperma. Kai beždžionės nepastojo ir I. Ivanovo eksperimentas buvo pripažintas nesėkmingu, mokslininkas išvyko į Afriką, kur bandė moteris (be jų leidimo) apvaisinti naudodamas šimpanzių patinų spermą. Tokie eksperimentai 2006 metais aprašyti žurnale „Studies in History and Philosophy of Science Part C: Studies in History and Philosophy of Biological and Biomedical Sciences“. Vėliau kreacionizmo teorijos šalininkai aiškino, kad šio projekto tikslas priskirtinas sovietų diktatoriaus Josifo Stalino planui iš žmogaus ir šimpanzės hibrido sukurti superkarius.

Nematomumo apsiaustai

2016 metais JAV paragino teikti pasiūlymus kurti nematomas uniformas, kurios jas dėvinčius karius paslėptų iš visų pusių ir bet kokioje aplinkoje. Nežinia, kaip toli nukeliavo tokie ketinimai, tačiau norai paslėpti objektus nuo tam tikro ilgio elektromagnetinių bangų nėra tokie jau fantastiški.

2006 metais mokslininkai įrodė, jog įmanoma pakreipti šviesą taip, kad ji aplenktų objektus, pagamintus iš tam tikrų medžiagų, vadinamų metamedžiagomis – dėl tokios savybės šios medžiagos taptų iš esmės nematomomis tam tikro ilgio bangoms. O 2015 m. mokslininkas pareiškė, kad sukūrė keramikos pagrindo ultraploną medžiagą, kuri buvo nematoma įvairiuose bangų ilgiuose.

Apskritai nematomos uniformos idėja nėra labai nauja – amerikiečiai jau kuris laikas kuria „Stealth“ tipo lėktuvus, kurių ypatingi paviršiai paverčia juos beveik nematomais radarams bei infraradonųjų spindulių jutikliams, o regimos šviesos spektre juos sunkoka pamatyti dėl specifinio dažymo.

Skausmo spinduliai

Kalbant apie nemirtinus ginklus galima performuluoti vieną patarlę: kas tavęs nenužudo, gali sukelti labai, labai stiprų skausmą. JAV kariuomenė aktyviai kuria nemirtiną ginklą, vadinamą „aktyvia atsisakymo sistema“ arba tiesiog skausmo spinduliu. Šis spindulys radijo dažnio bangomis smarkiai įkaitina audinius sukeldamas skausmingą nudegimą. O koks šio ginklo tikslas? Nuvaikyti įtartinus žmones nuo karinių bazių jų nežudant.

Dabartinė ginklo versija yra tokia didelė, kad ją galima montuoti tik ant automobilių, tačiau kariuomenė užsiima jo miniatiūrizavimu. 2012 m. žiniasklaida skelbė, kad panašus ginklas yra bandomas su Pitchess laisvės atėmimo vietos, esančios netoli Los Andželo, gyventojais – ketinta jį naudoti kaip priemonę riaušėms suvaldyti.

Lipnioji granata

Lipnioji granata buvo dar vienas netipinis ginklas, britų sugalvotas Antrojo pasaulinio karo laikais. Norint pasinaudoti tokiu ginklu visų pirma reikėjo ištraukti adatėlę, laikančią granatos išorinį apsauginį sluoksnį ir atidengti lipnius sprogmenis, kuriuos galima buvo priklijuoti prie priešo tanko. Nors britų taryba, besirūpinusi sprogmenų saugumu, tokiam granatų panaudojimui nepritarė, pritarė premjeras Winstonas Churchillis, tad naudojimui Šiaurės Afrikos regione, Graikijoje ir kitose vietose britai pagamino 2,5 mln. lipniųjų granatų. Deja, lipniosios granatos turėjo nemenkų trūkumų: jeigu jos išsitepdavo smėliu, jos nesiklijuodavo prie tankų, bet už tai puikiai klijavosi prie kareivių uniformų. Tokiu atveju paskutinės kelios gyvenimo sekundės būdavo labai šiurpios.

Puckle'o ginklas

Puckle'o ginklą 1718 metais sugalvojo ir patentavo Anglijos teisininkas Jamesas Puckle'as. Jis šaudė ne apvaliomis, o stačiakampėmis kulkomis, kurių tikslas, panašu, buvo sukelti aukoms kuo didesnį skausmą ir kuo žiauresnius sužeidimus. Anot patento, kvadratinių kulkų smaigalys turėjo „įtikinti turkus, kad krikščioniška civilizacija yra pranašesnė“.

Puckle'o ginklas, galėjęs šaudyti 9 šūvių per minutę greičiu, anot „Historic U.K.“, buvo pirmasis pasaulio kulkosvaidis, bet britų kariuomenė jo niekada taip ir nepanaudojo, nes šaudymo mechanizmas buvo pernelyg nepatikimas. Tad visų kulkosvaidžių protėvis niekada taip ir neišpopuliarėjo, tačiau patobulintos idėjos tapo tiesiog privalomu ginklu visuose kariuomenės daliniuose.

Komentarai (1)