Šautuvai, kuriuos matote nuotraukoje, nėra visiškai tikri - jie nešaudo. Tačiau tai nereiškia, kad jie negali sužeisti, kuo įsitikino ne vienas Karališkųjų oro pajėgų kareivis Antrojo pasaulinio karo metais.

Nuotraukoje - daug netikrų šautuvų. Viršutinis - britų „Swift training rifle“. Kaip išduoda jo pavadinimas, šis šautuvas buvo sukurtas šaulių treniruotėms. Jo svoris, taikikliai ir net spynos mechanizmas buvo identiški „Lee–Enfield No.3“, kuris tuomet buvo naudojamas britų pajėgose. Tačiau „Swift training rifle“ kulkomis nešaudė.

Iš tiesų, šis šautuvas nešaudė niekuo. Nuspaudus nuleistuką pirmyn iššokdavo tik nedidelė smaili adata - ji išlįsdavo iš vamzdžio galo gal per porą centimetrų. „Swift“ šautuvas turėjo būti naudojamas su specialiu taikiniu. Tiesiai priešais šaulį būdavo pakabinamas popierinis taikinys, kuriame kartais būdavo matomos ir „priešų“ galvos krūmuose ar kitokioje priedangoje.

Kadetas turėjo minėta adata pataikyti į įvairius taikinius, kurie buvo visai čia pat. Šaulys turėjo užtaisyti spyną, naudotis taikikliais, teisingai laikyti šautuvą. Buožės gale buvo specialus įrenginys, kurį reikėjo tvirtai prispausti prie peties. Jei šaulys to nepadarydavo, nuleistukas neveikdavo. Taigi, kadetai buvo mokomi teisingai naudotis buože, taikikliais ir spyna.

„Swift“ mokomąjį šautuvą naudojo Karališkųjų oro pajėgų kadetai. O štai sausumos pajėgos jo nekentė. Jis buvo laikomas nereikalinga nesąmone. Nors buvo taupomi šoviniai, „Swift“ šautuvas neatkartojo tikro ginklo veikimo. Juk spyna judėjo be šovinių, taikiniai buvo pora centimetrų prieš vamzdį, o įsivaizduojamų kulkų neveikė vėjas ar žemės trauka.

Tačiau blogiausia tai, kad „Swift training rifle“ tapo populiarių žiaurių pokštų įrankiu. Kariai prisėlindavo prie savo tarnybos draugo, o tada iššaudavo jam į užpakalį. Priminsime, kad ta adata buvo maždaug 1,5-2 cm ilgio, todėl skausmas būdavo rimtas. Taigi, anksčiau ar vėliau viskas baigdavosi imtynėmis ar rimtomis muštynėmis.

Komentarai ()