Makuahitlis - šis medinis šaltasis ginklas buvo aštresnis už europietiškus plieninius kalavijus ()
Tai - makuahitlis. Ginklas su sudėtingu pavadinimu kadaise buvo plačiai naudojamas Pietų Amerikoje. Tai - itin aštrus actekų, majų, mištekų ir toltekų ginklas. Tiesa, šis ginklas buvo ne toks primityvus kaip atrodo.
Prisijunk prie technologijos.lt komandos!
Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.
Sudomino? Užpildyk šią anketą!
Iš tikrųjų makuahitlis yra daug senesnis už pačius actekus. Mezoamerikos regiono gyventojai panašaus dizaino įrankius naudojo keli šimtai metų prieš mūsų erą. Taip yra dėl to, kad makuahitlio pagrindas - obsidiano šukės. Obsidianas - tai natūraliai susiformuojantis vulkaninis stiklas, kuris yra nepaprastai aštrus. Aštriausi pasaulio skalpeliai iki šiol yra gaminami būtent iš obsidiano.
Obsidiano šukės būdavo įstatomos į plokščią medinę lazdą, kuri dar būdavo ir papildomai dekoruojama. Šiuos ginklus ypač dažnai naudojo actekai - bent jau tiek žinome pagal archeologinius atradimus. Svarbu pabrėžti, kad makuahitlis nėra nei lazda, nei kardas, nors savo ilgiu jį galėjo ir priminti. Įprastai makuahitliai būdavo 0,91-1,22 metrų ilgio ir iki 75 mm pločio. Mažesni būdavo skirti vaikams.
Įdomu tai, kad dažnas makuahitlis pasižymėjo dideliais tarpais tarp obsidiano šukių. Toks dizainas buvo skirtas padėti actekų kariams sulaikyti priešininkus gyvus - ašmenys į kūną įsmigdavo ne taip giliai, jei tarp šukių buvo tarpai. Makuahitlį buvo galima naudoti ir kaip lazdą - kariai priešininkus dažnai pritrenkdavo plokščia ginklo dalimi.
Per kiekvieną susidūrimą su priešai actekai bandydavo suimti bent keletą belaisvių, kad vėliau juos galėtų paaukoti savo dievams. Makuahitlis be tarpų tarp obsidiano šukių buvo toks aštrus ir toks efektyvus, kad lengvai nukirsdavo žmogaus galvą. Rašytiniai šaltiniai rodo, kad stiprus kirtis makuahitliu galėjo pribaigti ir arklį. Tiesa, antrasis kirtis greičiausiai būtų buvęs ne toks efektyvus.
Nors makuahitlis žavi savo dizainu ir natūralių medžiagų panaudojimu, tai buvo gana prastas ginklas, lyginant su tais, kuriuos atsigabeno ispanų užkariautojai. Obsidianas yra labai aštrus, tačiau kartu ir trapus - makuahitlių ašmenys greitai sulūžinėdavo. Patys actekai tai žinojo - šukės būdavo keičiamos. Makuahitlio aerodinamika taip pat neleido atlikti staigių kirčių. Šis ginklas nebuvo efektyvus ir prieš europietiškus šarvus.
Patys ispanai, beje, žavėjosi makuahitliu. Juos stebino, kaip actekai gamina šiuos ginklus naudodami primityvius įrankius, tačiau jie yra pakankamai tikslūs. Ištraukti nesulaužytas obsidiano šukes iš medinio rėmo buvo beveik neįmanoma.
Beje, tikėtina, kad nei vieno originalaus makuahitlio pasaulis nebeturi. Paskutinis greičiausiai sudegė Karališkame Arsenale Madride 1884 metais.