Karas Ukrainoje tam tikra forma baigsis. Akivaizdu, kad pirmenybė teikiama diplomatiniam sprendimui, tačiau sunku nustatyti diplomatinę konstrukciją, kuri galėtų užtikrinti kompromisą tarp Rusijos ir Ukrainos.

Bet kokio susitarimo dėl šio karo centrinė ašis bus Ukrainos statuso tarp Vakarų aljanso ir Rusijos klausimas. Rusija reikalauja neutralios Ukrainos, nepriklausančios jokiam kariniam aljansui, kuris galėtų kelti grėsmę Rusijai. Kita vertus, Ukraina negali tiesiog sutikti paskelbti save neutralia kaimynės malone, kaip to reikalauja Rusija.

Jei yra priimtina diplomatinė formulė šiam karui užbaigti, ji turėtų apimti tam tikrą saugią Ukrainos neutralumo formą ir atvirą Ukrainai kelią į jos demokratinius ir ekonominius siekius Europos Sąjungoje.

Dauguma pasiūlymų apima įsipareigojimus Ukrainai niekada neprisijungti prie NATO arba įsipareigoti tam tikrą laiką to nedaryti. Tai gali būti priimtina Rusijai, tačiau de facto neutrali Ukraina liktų be jokio saugumo užtikrinimo po niokojančios invazijos ir jokio akivaizdaus būdo siekti ekonominio ir politinio suderinimo su Vakarais.

Tačiau yra dabartinis tokio balansavimo modelis: Austrija. Vykdydama susitarimą dėl Sąjungininkų okupacijos nutraukimo 1955 m., Sovietų Sąjunga pripažino Austrijos suverenitetą ir Austrija pažadėjo nuolatinį karinį neutralumą – ji neprisijungs prie NATO ir neleis savo teritorijoje dislokuoti užsienio karių. Tačiau tuo pat metu Austrija galėjo laisvai nustatyti savo ekonominį ir politinį kursą. Šis susitarimas galioja iki šiol: neutrali Austrija įstojo į Europos Sąjungą 1995 m., vėliau įtraukdama į ES Šengeno erdvę ir euro zoną.

Ukrainos padėtis nėra analogiška tuometinei Austrijos – ji aktyviai puolama Rusijos, nėra okupuota, todėl diplomatinis kursas turėtų būti kitoks.

Galimas kelias į priekį derybininkams būtų „garantuoto neutralumo“ koncepcija. Nors tai labiau XIX amžiaus diplomatijos konstruktas, garantuotas neutralumas gali suderinti Rusijos poreikį Ukrainos neutralitetui ir Ukrainos saugumo poreikį. Kaip diplomatinio susitarimo pagrindas, Ukraina pasiskelbtų esanti neutrali, o pagrindinės išorės jėgos, įskaitant JAV, didžiąsias Europos valstybes ir galbūt Kiniją, įsipareigotų saugoti šį neutralumą.

Neutralumo garantija skiriasi nuo karinio aljanso. Garantuojančios galios įsipareigoja išsaugoti aptariamos šalies neutralumą, tačiau nedalyvauja kariniame bendradarbiavime ir bendrame planavime bei visose kitose aljanso veiklose.

Kad neutralumo garantija būtų prasminga, ji turėtų būti gerokai didesnė už 1994 m. Budapešte duotus pažadus gerbti suverenitetą mainais už Ukrainos branduolinį arsenalą. Ten pasirašiusios šalys tik įsipareigojo siekti „neatidėliotinų JT Saugumo Tarybos veiksmų“ pažeidimų atveju.

Priešingai, NATO 5 straipsnis numato karinę intervenciją užpuolimo prieš bet kurią narę atveju. Mažai tikėtina, kad Ukraina gaus įsipareigojimą pagal 5 straipsnį. Vietoj to, jos neutralumą garantuotų tie patys valstybės valdymo įrankiai, kurie buvo panaudoti po Rusijos invazijos – griežtos ekonominės sankcijos ir karinė pagalba, išskyrus kovinę intervenciją.

Tęsinys kitame puslapyje:

Komentarai (3)