[Išsami tema] Karas ir mirtis - kas kare turi pasirūpinti žuvusiųjų kūnais? Kaip tai apibrėžiama teisėje? ()
Karas turi savas taisykles ir jų būtina laikytis. Ukraina dabar patiria didžiulį Rusijos spaudimą ir ruošiasi didžiuliam konfliktui Donbase, tačiau tuo pačiu metu turi tvarkytis su žuvusiųjų kūnais. Kaip apibrėžiamos šios procedūros?
Prisijunk prie technologijos.lt komandos!
Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.
Sudomino? Užpildyk šią anketą!
Priešingai nei galima pamanyti, karas turi aiškiai apibrėžtas taisykles, kurių nesilaikymas gali užtraukti tarptautinę atsakomybę. Tarptautinė Humanitarinė Teisė (IHL), dar vadinama ginkluoto konflikto įstatymais, yra įvairių konvencijų, sutarčių ir kitų dokumentų sistema, nurodanti tam tikras karo taisykles. 113-oji taisyklė apibrėžia tvarkymąsi su žuvusiųjų kūnais. Ji yra paremta Ženevos bei Hagos konvencijomis, teisiniais precedentais ir kitais dokumentais.
Dar 1907 metais buvo sutarta, kad kariaujančios šalys privalo imtis visų įmanomų priemonių, kad žuvusiųjų kūnai nebūtų išniekinti ar sudarkyti. Vėlesnėse Ženevos konvencijose įrašyta, kad su žuvusiaisiais tarptautiniame konflikte būtina elgtis pagarbiai - šiomis nuostatomis paremtos instrukcijos yra įtrauktos į karinius skirtingų šalių vadovėlius.
Draudžiamas ir plėšikavimas, asmeninių žuvusiųjų daiktų pasisavinimas. Žinoma, ginklai, amunicija ir, kartais, kiti kariniai reikmenys yra paimami, bet asmeniniai daiktai negali būti vagiami. 1947 metais Niurnbergo tribunole buvo patvirtinta, kad vagystės iš žuvusiųjų „yra ir visada buvo nusikaltimas“. Ši nuostata yra ir Islamo pasaulio karybos taisyklėse, kur dar 7-ame amžiuje buvo įtvirtinta, kad žuvusiųjų kūnai negali būti niekinami.
|
Visa tai, kas išvardinta iki šiol, iš esmės reiškia, kad, jei tik įmanoma, žuvusieji turi būti palaidoti arba perkelti saugojimui taip, kad jie nebūtų išdarkyti. Tai įmanoma ne visada ir Ukraina dabar tai mato iš labai arti.
Galiausiai, žuvusiųjų niekinimas yra griežtai draudžiamas. Tai - asmens orumo įžeidimas ir gali būti laikomas karo nusikaltimu.
Taigi, tarptautinė teisė apibrėžia, ko negalima daryti su žuvusiųjų kūnais. Privaloma išsaugoti jų orumą ir tai apima tvarkingą jų palaidojimą, kad jie nebūtų išniekinti. Negalima vogti asmeninių žuvusiųjų daiktų ar juos niekinti. Žinoma, žuvusiųjų kūnai negali būti panaudoti spąstams.
Kariai privalo būti apmokyti tvarkytis su žuvusiųjų kūnais. Ir ne tik priešo, bet ir tarnybos draugų ir civilių. Štai pora pavyzdžių iš karinių vadovėlių:
Australijos karinė doktrina nurodo, kad greitas tvarkymasis su žuvusiųjų kūnais yra viena iš 15 civilinės gynybos užduočių. Be to, australai (kaip, beje, ir daugybė kitų šalių) teigia, kad žuvusieji turi būti palaidoti pagal jų religines praktikas. Taip pat nurodoma, kad žuvusieji kariai turi būti laidojami atskiruose kapuose, sugrupuotose pagal tautybę. Kapai privalo būti registruojami, kad ateityje žuvusieji galėtų būti ekshumuojami.
JAV karinė doktrina taip pat pabrėžia pagarbą žuvusiesiems. Čia nurodyta ir tai, kad asmeniniai daiktai gali būti paimami ir grąžinami žuvusiojo artimiesiems. Kapų registravimas taip pat pažymimas. Kai žuvusieji laidojami jūroje, tai turi būti dokumentuojama. Kai įmanoma, žuvusieji turi būti laidojami pagal jų religines normas.
Kariniai vadovėliai nėra tarptautinės sutartys. Tačiau šios normos aiškiai apibrėžiamos ne šiaip sau. Tarptautinių santykių pagrindas yra abipusiškumas - šalys tikisi tokio paties elgesio ir iš kitos pusės. Tiesa, žuvusiųjų kūnų laidojimo ir registravimo instrukcijos dažnai lydimos žodžiais „kai įmanoma“. Tačiau elgtis pagarbiai, neniekinti kūnų ir nenaudoti jų spąstams, įmanoma visada.
Karas yra toks, kad registruoti žuvusiuosius įmanoma ne visada. Tiesą sakant, net ne visada yra ką palaidoti. Tačiau pagarbus, tvarkingas tvarkymasis su žuvusiaisiais, yra aiškiai nurodytas tarptautinėje teisėje.