Bubiuose, Šiaulių r., gyvenąs Rimas Navickas kuria baldus iš ąžuolo, bet pats ąžuolo niekada nenukirstų. Tačiau, pasak jo, jei ąžuolą nukirto kiti, tai būtina iš jo gaminti tik tai, kas gražiausia. Neturi pavadinimo ir Rimo medžio apdirbimo technologija, kuria remiantis sukurti natūralaus ąžuolo baldai yra praktiški ir tvirti, elegantiški ir monumentalūs, skulptūriški ir nepasikartojantys. Visi jo namai spinduliuoja ąžuolo tvirtybe ir meile, o jo ąžuolo ažūras labiau primena nėrinius.

Seno krėslo burtai

Rimas pasakoja, jog apie gyvenimą gamtos prieglobstyje jis svajojęs nuo vaikystės, tik gyvenimas jo svajonių įgyvendinti neskubėjęs, kurį laiką netgi prie grindinio jį pratinęs. O dabartinius namus, kurių duris pravėręs aikteli kiekvienas svečias, jis pradėjo kurti prieš dvylika metų.

Prisimena, kai atsikėlė į šį namą, jis buvo tiesiog baisus. Bet už tai su vaizdu į piliakalnį ir Bubių jūra vadinamą tvenkinį, kuriame Rimas su žmona Rita dabar maudosi bet kuriuo metų laiku kiekvieną rytą, o vaikai turi kur skrieti slidėmis ar rogutėmis. Tiesą sakant, jiedu tik vaizdą ir pirko, nes būsto išvaizdą, žinojo, visada galima pakeisti. Tuo labiau jog Rimas turįs menininko talentą, dar vaikystėje svajojo tapti dailininku, tik gyvenimas kažkodėl viską savaip sutvarkė.

Menas į Rimo gyvenimą atėjo 1986-aisiais, kai jų namuose iš kažkur atsirado senas, gerokai sutrūnijęs, bet labai gražus krėslas. Namiškiai netgi pasijuokė, kai Rimas pasišovė jį restauruoti. Rankose niekada nelaikęs kalto ar kitokio įrankio, jis pasakė, jog tai, kas įmanoma, atkurs, o ką laikas nebepataisomai sugraužė, tą pats iš naujo pagamins. Kadangi to krėslo raštai buvo ažūriniai, tokių jų ir šiandien gausu Rimo gaminamuose balduose, jie ir tapo išskirtiniu jo darbų bruožu. Rodos, žiūri į ąžuolo dirbinį, o jis atrodo tarsi išmegztas, iš popieriaus iškarpytas. Meistras nėra pagaminęs dviejų vienodų baldų, o į klausimą, iš kur jis semiasi idėjų, atsako: „Dievulis davė.“ Bet čia pat prisipažįsta, jog nepriklauso jokiai organizacijai, nelanko jokios bažnyčios, bet tiki į Dievą, kurio kūriniai mes esame.

Namai be aštrių kampų

Rimas sako, jog jo kūryba dabartiniuose namuose prasidėjo nuo stulpo prieškambaryje. Jo reikėjo luboms prilaikyti, kai sienos pertvarą išgriovė. Stulpui buvo duota praktinė užduotis, tik tapo jis meno kūriniu. Stulpo viduryje Rimas pavaizdavo harmonijos ženklą In ir Jan, nuo kurių aukštyn ir žemyn eina gijos, sujungiančios žemės ir kosmoso energijas.

Rimas neslepia, jog jis bet ką kurdamas pirmiausiai įsiklauso savo širdies. Kurdamas miegamojo baldus jis daug ką pasiskolino iš inkų bei majų kultūrų, todėl jo lovų atramose susiraitė gyvatės, o jos kojeles atstoja suriesti dramblių straubliukai. Rimas sako, jog jo balduose nėra jokių atsitiktinių detalių, kurios būtų įterptos tik dėl grožio. Kiekviena, nors ir mažiausia, detalė čia yra simbolis, ji kažką reiškia. Rimo baldai neturi aštrių kampų, jie yra tarsi banguojantys, kaip to reikalauja fengšui. „Ilgą laiką domėjausi fengšui, todėl ir tokie baldai atsirado – be aštrių kampų, glotnūs, lygūs, malonūs liesti, šilti ir keliantys jaukius pojūčius. Vėliau susižavėjau Antonio Gaudžio kūryba ir jo teiginiais, jog gamtoje nėra tiesių linijų, o gamta yra tobula. Rytuose sakoma, jog našlaitis ne tas, kuris neturi tėvų, o tas, kuris neturi mokytojo. Aš nesu našlaitis, mano mokytojas yra Antonio.“

Batsiuviui būtini batai

Rimas patvirtina liaudies patarlę, jog niekada nereikia sakyti „niekada“, nes būtinai gersi vandenį, į kurį būsi spjovęs. „Aš buvau pasižadėjęs, jog niekada negaminsiu virtuvės baldų, nes jie man tada atrodė monotoniški, nuobodūs. O dabar patys matot, kuo mano pažadas virto.“ O matome neapsakomo grožio ąžuolines pastatomas ir pakabinamas spinteles, stalus, kėdes, kurios, anot Rimo, ir stuburus, ir hemorojų gydo. Netgi duoninė Rimo sukurta. Prie virtuvės baldų priderinti ir atitinkami virtuvės įrankiai, šviestuvai, kriauklė su niekur neregėtu vandens čiaupu, kurį taip pat Rimas išmoningai pritaikė.

Tačiau kitą liaudies patarlę, jog batsiuvys būna basas, Rimas sakosi norėjęs paneigti: „Aš sau pasakiau, jog pirmiausiai pats sau turiu „pasisiūti batus“, nebūsiu basas. Tik tuomet, kai savo namuose turėsiu tai, ko mano namams reikia, galėsiu ir kitiems kurti.“

Rimas sako, jog jo kurtų baldų užteks ne tik vaikams, bet ir anūkams, nes ąžuolas – labai tvirtas ir ilgaamžis medis, todėl jis ir stengiasi, kad jo sukurti baldai būtų ne tik gražūs, patogūs, bet ir pilni gerų simbolių, kad medžiui būtų leista perteikti visas jam Dievo skirtas gydomąsias savybes. Rimo kėdėse galima sėdėti keletą valandų nekeičiant padėties ir nepajausti nuobodaus nuovargio. Jo vaikai miega ąžuolinėse lovose ant plonų čiužinukų ir nesako, jog kieta. Rimas žino, ko reikia baldams, skirtiems sėdėti prie kompiuterio, o ko – prie televizoriaus. Jis net nežino, iš kur tos tokios žinios, bet intuityviai jaučia, jog turi būti būtent taip, o ne kitaip. Ir niekada dar nėra apsirikęs. Beje, minkštų baldų Navickų namuose iš viso nėra.

Be meilės – nė iš vietos

Rimas neslepia, jog tokių baldų jis niekada nesukurtų be meilės. Be meilės šeimai, savo žmonai Ritai jam viso to nė nereikėtų. Be meilės nebūtų harmonijos, nebetektų tikrosios savo prasmės ir grožio samprata. Tai, kas yra jo namuose, galima sukurti tik mylint. „Man pavyko, aš suradau savo antrąją obuolio puselę. Aš myliu ir esu labai laimingas, todėl ir mano darbai tokie“, – neslepia Rimas. Tik nepagalvokit, jog Rimas yra apsvaigęs jaunavedys ar neseniai susižavėjęs, tebekopinėjantis pirmojo svaigulio medų – Navickų šeimoje yra beveik suaugę keturi vaikai: Liucijai – jau aštuoniolika, Viliui – septyniolika, Rapolui – penkiolika, o Rusnei – dvylika metų.

Rimo žmona – muzikė, todėl net garso kolonėlės šiuose namuose įtaisytos ąžuolo skyduose. Sako, visai kitoks esąs skambėjimas, nei jos būtų pastatytos tokios, kokios būna nupirktos: iš ąžuolo garsas sklinda švarus, širdį paliečiantis.

Ąžuolo galybė

Navickų namuose ne tik baldai iš ąžuolo, bet ir grindys, langų apvadai – viskas. Rimas aiškina, jog ąžuolas yra itin stiprus antiseptikas, todėl jų namus aplenkia ligos, virusiniai susirgimai. Ąžuolo meistras negadina jokiu laku ar kitokiais impregnantais, o medienos paviršių padengia tik tam skirtu natūralių augalų aliejumi, kurio tinkamo, jei tik domėsies, visada rasi prekybos tinkluose.

„Lakas man prilygsta plastmasei. Tai nenatūralu, netikra, o aliejus pailgina ir grindų, ir baldų tarnavimo laiką. Jei lakas kur nors įtrūko, jį įbrėžei, ilgainiui ta vieta pajuoduoja, o norėdamas turėti vėl gražų paviršių, pirmiausiai privalai pašalinti buvusį lako sluoksnį. Tuo tarpu aliejumi teptą paviršių pakanka išsitrynusioje vietoje patepti iš naujo“, – aiškina Rimas ir atkreipia dėmesį į savo grindis, kurios atrodo it ką tik po įkurtuvių, nors iš tiesų yra labai intensyviai minamos, kai šitoks šeimos būrys.

Nenužudytų

Rimas sako, jog ąžuolas visom prasmėm yra labai brangus medis ir todėl iš jo bet ko gaminti negalima. Iš ąžuolo turi gimti tik labai gražūs, brangūs ir vertingi daiktai. „Aš pats asmeniškai ąžuolo nupjauti negalėčiau. Man tai būtų kažkas labai baisaus, virš mano galimybių ribos. Todėl jei toks medis vis dėlto yra nupjautas, tai iš jo reikia daryti viską geriausio, kas tik įmanoma.“

Kaip kompensaciją už kitų nupjautus ąžuolus, Navickai savo žemėje, esančioje tarp Vijurkų ir Lupikų (Kelmės r.) pasodino beveik 1 000 ąžuolų parką, o iš viso jų parke bioįvairovei palaikyti bus 5 tūkstančiai kitokių medžių. Parką jie sodino tokiu metu, kai jau buvo galima pasinaudoti ES parama, tačiau Navickai ja pasinaudoti negalėjo, nes jų norai neišsiteko į paramos reikalavimus. „Mes norėjome parko, o jie mums būtų leidę sodinti tik mišką. Teko tai daryti savo jėgom.“

Navickų parkas nėra toks kaip visų: ant kalvos (taip diktavo reljefas) jie pasodino 18-os ąžuolų ratą, nuo kurio išbėga 9 ąžuolų takai (9 – taip pat magiškas skaičius). Takų tarpuose sau vietą susirado ir kiti medžiai. Šiuo metu parkas jau užima apie 8 ha, o iš viso bus apie 16 ha.

Rimas neslepia, jog kaimynai nelabai supranta, kai jie žoliapjove bei „trimeriu“ tris kartus per vasarą zulina tuos hektarus, kad žolė medelių nestelbtų. Kartais suabejoja, kam visa tai, nes, girdi, vis tiek jūs tų medžių nesulauksit. Bet Navickai ir patys žino, jog nesulauks, tik jie negyvena šia diena, jiems yra ne vis tiek, ką jie paliks po savęs. Bet jie ir šiandien turi džiaugsmo matydami, kaip medžiai, kurie oš po jų, auga, kaip jie stiebiasi, kaip su negandomis kovoja – visai kaip žmonės. Jei kuris neatlaiko, palūžta, reikia padėti jiems atsitiesti.

Rimo svajonėse – sferinis namas ir ūkininkavimas gyvenant darnoje su gamta. Jis viliasi, kad tokiomis ekologiško namo idėjomis užsikrės ir kiti. Tai bus namas po šiaudų kupolu. „300 kvadratinių metrų šiaudinio namo kuro sąnaudos prilygsta šiuolaikinio 100 kvadratinių metrų namo kuro sąnaudoms. Gyvensime pačiame ekologiškiausiame name arti gamtos.“ Kada Navickai tikisi įsikelti į dar neregėtą namą? „Tikriausiai netrukus, nes mūsų svajonės pildosi greitai.“ Rimas moko, kaip daug dirbti ir nepavargti: „Pirmosios 5–6 valandos yra produktyviausios ir jas reikia skirti kūrybai. Paskui darbas būna sodyboje. Dažniausiai tai yra sunkūs fiziniai darbai. Bet juos galima palengvinti keičiant požiūrį: tarkim, duobę kasti yra sunku, tuomet reikia sau pasakyti, jog tu sportuoji.“

„Nėra“ lubų

Rimas pasakoja, jog jis šiuo metu laukia meistro, kuris jam padės atlikti namų remontą. Iki šiol šie namai svetimų rankų dar nėra regėję, bet jau atėjęs metas patvarkyti lubas, sienas. Žinoma, tvarkys ne taip, kai tai daro kiti. Ir tik tada pamatau, jog šiame name išties yra lubos, kurios tikrai prastai atrodo, o ir sienos nelabai... Rimas juokiasi: tai todėl, jog akys pamatė gražesnius dalykus, dėmesys susikoncentravo į atskiras ir širdžiai priimtinesnes detales, o lubos, kaip ir sienos, „išnyko“. Sako, dažnam čia taip nutinka, dažnas svečių prisipažįsta Navickų namuose sienų bei lubų nematęs, o tik apie baldų, jų raižinių grožybę kalba.

Turinys

• Redakcijos skiltis
  Ar rasim noro ir būdų? 7
• Nemirtingo žingsnio taktu
  J. Marcinkevičius. Sugalvojo mane tokį 8
• Ta akimirka žavinga
  Mingėlos ąžuolas 9
• Miškas ir mes
  Ką darysime su malkine mediena? 10
  A. Brukas. Vokiečių okupacijos aukos 16
• Pokyčių verpetuose
  V. Skafaru. Žaliavalgystė: mada ar revoliucija (II) 20
• Savas miškas
  E.V. Navys. Prasmingo darbymečio šventė 24
  V. Žemaitis. Nelygiavertė dvikova 30
• Baldai ir interjeras
  R. Bendorienė. Baldai 2011 32
• Resta 2011
  L. Juodvalkienė. Įmonės lopšį išsupo emigracija 38
  D. Bartkienė. Namų jaukumas priklauso nuo langų 42
  Birštono grynparkas 44
  N. Petrošiūtė. Nėriniai iš ąžuolo 46
  D. Bartkienė. Medienos verslas – amžinas 50
• Medis ir verslas
  E. Petrauskas. Lietuviškos taisyklės pripažįstamos 54
• Medžioklė
  V. Ribikauskas. Kaip medžiosime vilkus? 62
• Knygų lentyna
  Žolynai 65
• Mūsų žosmė
  Švarinkimės 65
• Pirma buvo žodis
  Atkurtos Laisvės vaivorykštė 66
• Būkime sveiki
  D. Červokienė. Vaistažolių vonios 68
• Medis ir aplinka
  Aplinkos indeksas 71
• Miško pavilioti
  I. Požėlienė. Lakūnas ne tik danguje 73
• Jaunuolynas
  Kupiškio “pelkinukai” vėl laimėjo 76
• Iš raudonosios knygos
  Penkialapis dobilas 77
• Mano medis
  L. Pociūnienė: “Užaugau tarp žydinčių obelų” 78
• Juokai
  Pradėsiu naują gyvenimą 79

Pasidalinkite su draugais

Aut. teisės: Žurnalas "Miškai"

Autoriai: Nijolė Petrošiūtė

Komentarai (7)