Anarchiškas, organiškas, siurrealistinis anklavas kadaise buvo tarp tankiausiai apgyvendintų ir siaubingiausių vietų Žemėje.

Tankiausiame pasaulio mieste daugybė aukštų, siaurų miesto daugiaaukščių blokų buvo sandariai supakuoti vienas priešais kitą – taip griežtai, kad visa vieta atrodė kaip viena masyvi struktūra: dalis architektūros, dalis organizmo.

Buvo mažai vienodų formų, aukščio ar statybinės medžiagos. Ketaus balkonai stūksojo nuo plytų priestatų ir betoninių sienų. Laidai ir kabeliai dengė kiekvieną paviršių: eidami vertikaliai nuo žemės lygio iki stogo televizijos antenų miškų, arba tęsdamiesi horizontaliai, kaip nesuskaičiuojami daugybė tamsių lianų, kurios tarsi jungė pastatus.

Patekimas į miestą reiškė palikti dienos šviesą. Čia buvo šimtai alėjų, dauguma vos kelių metrų pločio. Kai kurie takai ėjo žemiau pastatų, o kiti tuneliai susidarė kaupiantis atliekoms, išmėtytoms pro langus ir ant vielinių tinklų, suvertų tarp daugiaaukščių blokų. Tūkstančiai metalinių ir plastikinių vandens vamzdžių raizgėsi palei sienas ir lubas, dėl korozijos dauguma jų buvo kiauri.

Kol vienos alėjos buvo tuščios ir ramios, kitose virė gyvenimas. Šimtai gamyklų gamino viską, pradedant žuvies kukuliais ir baigiant golfo kamuoliukais. Visi koridoriai buvo padengti smulkių miltų dulkėmis, naudojamomis makaronams gaminti. Aštrūs chemikalų kvapai užpildė gatves, esančias šalia metalo ir plastiko gamintojų.

Savo paslaugas tiekė šimtai licencijos neturinčių gydytojų ir odontologų, o virš jų kabinetų kabojo elektrinės iškabos, reklamuodamos jų paslaugas. Parduotuvės ir maisto prekyba buvo sukoncentruota palei „Didžiojo šulinio“ gatvę, „Šviesiąją“ gatvę ir „Drakono miesto“ kelią.

Lošimų salonai rikiavosi šalia striptizo klubų ir pornografinių kino teatrų. Tamsoje prostitutės, įskaitant vaikus, vesdavosi klientus į galinius viešnamius. Kwong Ming gatvėje, vadinamoje „Elektros stotimi“, mediniai prekystaliai pardavinėjo pigius narkotikus.

Miestas buvo tikra Sodoma ir Gomora be taisyklių. Tai buvo anarchistinė visuomenė, savireguliuojanti ir save apsirūpinanti. Tai buvo kolonija kolonijoje, miestas mieste, nedidelis teritorijos blokas. Jis buvo žinomas kaip Kowloon Uždarasis miestas (Kowloon Walled City). Tačiau vietiniai jį vadino Hak Nam – „Tamsos miestas“.

Miesto atsiradimas

Įvykus pirmajam 1839–1842 m. Opijaus karui, kurį iš esmės paskatino Kinijos vyriausybės bandymai neleisti Rytų Indijos kompanijai importuoti narkotinių medžiagų, Kinija pasirašė sutartį, kuria dalį savo teritorijos atidavė Didžiajai Britanijai: beveik apleistą, kalnuotą salą su apsaugotu, giliavandeniu uostu prie Kantono upės  priešais Kovluno pusiasalį – Honkongą.

1843 m. kinai pradėjo statyti fortą prie pačios Kovluno pusiasalio viršūnės su mandarino (vyriausybės pareigūno) kabinetu ir 150 kareivių kareivinėmis, apsuptą 200 m ilgio ir 120 m pločio siena. Žinomas kaip Kowloon Walled City, jis buvo skirtas kaip matomas Kinijos karinis buvimas šalia naujos britų kolonijos.

1860 m. ginčai dėl prekybos sukėlė antrąjį Opiumo karą. Didžiosios Britanijos ir Prancūzijos pajėgos nusiaubė kinus, o nauja sutartimi Didžioji Britanija gavo visą Kovluno pusiasalį su vienintele išimtimi - Kowloon Uždaruoju miestu.

Pagal 1898 m. Honkongo teritorijos išplėtimo konvenciją papildomos Honkongo dalys (Naujosios teritorijos) 99 metams buvo perduotos (išnuomotos) Didžiajai Britanijai. Tačiau į sutartį nebuvo įtrauktas Kowloon Uždarasis miestas, kuriame tuo metu gyveno maždaug 700 gyventojų. Kinijai buvo leista tęsti laikyti ten pareigūnus tol, kol jie netrukdys ginti Britanijos Honkongo.

Kitais metais gubernatorius seras Henry Blake'as įtarė, kad Kantono vicekaralius panaudojo karius, kuriais siekė pasipriešinti naujiems susitarimams. 1899 m. balandžio 14 d. Didžiosios Britanijos pajėgos užpuolė sienomis apjuostą miestą, kad surastų dingusius vicekaraliaus karius.

Įniršęs mandarinas taip pat išvyko, o britai užėmė miestą, nors kinai niekada neatsisakė savo pretenzijų. Tačiau administracinės kontrolės beveik nebuvo ir miestas tapo lūšnynu.

Kai 1933 m. Honkongo vyriausybė bandė ją išvalyti, kad paverstų jį parku, Kinijos vyriausybė pasipriešino. Galų gale, šis mažas žemės stačiakampis vis tiek oficialiai buvo jų teritorija.

Padėtis liko neišspręsta iki Antrojo pasaulinio karo pradžios. 1941 m. gruodį Japonijos pajėgos užėmė Kovluno pusiasalį ir nugriovė miesto sienas, kad pastatytų naują pakilimo taką netoliese esančiam Kai Tako oro uostui.

Pokario pabėgėliai

Po karo, pabėgėliai užplūdo Kovluno pusiasalį. Vienintelis senojo miesto pėdsakas buvo apleistas mandarinų namo karkasas. Vis dėlto žmonės beveik instinktyviai patraukė prie šio grubaus žemės stačiakampio. Galbūt tai buvo fengšui.

Aptvertas miestas iš pradžių buvo įrengtas pagal senovės kinų filosofijos principus: atsuktas į pietus ir su vaizdu į vandenį, į šiaurę - kalvos ir kalnai.

Galbūt šis idealus derinimas suteikė harmoniją visiems piliečiams. Savo beviltiškoje padėtyje kai kurie pabėgėliai galėjo tikėti, kad Kovlunas bus labai reikalingas sėkmės ir klestėjimo šaltinis. Tačiau kiti priminė, kad tai kadaise buvo Kinijos anklavas Britanijos kolonijinėje teritorijoje. Akmeninės „užmūryto miesto“ sienos dingo, tačiau pabėgėliai buvo įsitikinę, kad diplomatinės sienos liko.

Iki 1947 m. Kovlūne apsigyveno daugiau nei 2 000 skvoterių, kurių lūšnelės išdygo beveik tikslioje pradinio miesto vietoje. Niekas nenorėjo atsidurti išorinėje sienos pusėje – tie, kurie atsidūrė ne toje linijos pusėje, rizikavo prarasti Kinijos vyriausybės apsaugą. Žmonės vis kėlėsi, o miestas augo tapdamas vis niūresniu ir perpildytu.

Pasibaisėjusi šiomis sąlygomis, Honkongo valdžia suplanavo iškeldinti pabėgėlius.

1948 m. sausio 5 d. Viešųjų darbų skyrius, palaikomas gausaus policijos dalyvavimo, pašalino skvoterius ir nugriovė visus lūšnyno būstus.

Tačiau per savaitę okupantai grįžo atstatyti savo lūšnų. Kai policija bandė įsikišti, kilo riaušės. Žinia apie neramumus pasklido po Kiniją – buvo padengtas Didžiosios Britanijos konsulatas Kantone, o studentų grupė Šanchajuje surengė protesto streiką.

Kinijos vyriausybės pareigūnai nuvyko į užmūrytą miestą ir oficialiai paragino pabėgėlius tęsti kovą su savo britų engėjais.

Didėjant įtampai Honkongo vyriausybė nusileido. Iškeldinimo programa buvo sustabdyta, o policija pasitraukė. Iš laikinos pabėgėlių stovyklos Kowloonas dabar pradėjo virsti kažkuo pastovesniu. Ant senųjų griuvėsių buvo kuriamas naujas miestas.

Tęsinys kitame puslapyje:

Komentarai (12)