„Atsisakyti raudonų linijų.“ Skelbiamas raktas į pergalę ()
„Tai viso Rusijos ir Ukrainos karo psichologinis svorio centras.“
Prisijunk prie technologijos.lt komandos!
Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.
Sudomino? Užpildyk šią anketą!
Praėjus aštuoniems dešimtmečiams po Antrojo pasaulinio karo, Prancūzijos diplomatija nuolat balansavo tarp atlantinio solidarumo, kuris užtikrino šalies saugumą, ir nuolatinio atsiribojimo nuo JAV, kuri demonstravo sau ir visam aplinkiniam pasauliui – La Grandeur de la France (Prancūzijos didybė). Prancūzijos draugai supratingai ir su tam tikra ironija traktavo šią prancūzų užsienio politikos madą.
Kariaujančiai Ukrainai ir mums visiems, kurie laikome save Laisvojo pasaulio dalimi, nušvito viltis. Prancūzijos Respublikos prezidentas Emmanuelis Macronas, vertindamas virš jo šalies kylančią precedento neturinčią grėsmę jos saugumui, kreipėsi į miestą ir pasaulį su daugybe labai svarbių tezių.
1. Prancūzija padarys viską, kas įmanoma, kad nugalėtų Rusiją kare su Ukraina.
2. Prancūzija, kaip ir nemažai jos sąjungininkų, yra pasirengusi siųsti savo ginkluotąsias pajėgas į Ukrainą.
3. Prancūzų (ir JK) kariuomenės specialistai jau dalyvauja aptarnaujant Ukrainai tiekiamas raketų sistemas „Storm Shadow“ ir „Scalp“.
4. Nebesirengiame padėti savo priešui, iš anksto primesdami sau tam tikras raudonas linijas, kurios riboja mūsų paramą kariaujančiai Ukrainai.
5. Dėl diktatoriaus branduolinio šantažo primenu, kad Prancūzija taip pat turi branduolinių ginklų.
Nepasiųsdamas į Ukrainą nė vieno papildomo prancūzų kario ir dar nepristatęs nė vieno lėktuvo į Ukrainą, E. Macronas jau padarė rimtą psichologinį ir politinį pralaimėjimą Putinui. Jis atėmė iš agresoriaus veiksmingiausią įrankį nusikalstamame kare – galimybę paralyžiuoti Vakarų politinę valią.
Koks ryškus Macrono pozicijos kontrastas buvo JAV prezidento patarėjo nacionalinio saugumo klausimais Džeiko Salivano vizitas Kyjive tomis pačiomis dienomis.
Sullivanas atvyko sunkiausiu Ukrainos momentu, netekusiai Amerikos karinės pagalbos, su gėdingu ir siaubingu JAV reikalavimu sustabdyti atakas prieš Rusijos naftos perdirbimo gamyklas. Daugiau benzino Rusijos lėktuvams, atnešantiems mirtį į Ukrainos miestus, pareikalavo gero senelio Bideno patarėjas. Pasirodo, seneliui to reikia kai kuriems jo rinkimų planams.
Bet grįžkime prie Macrono doktrinos. Bet kokios politinės pergalės vertė karo metu yra matuojama vienu kriterijumi – gebėjimu paversti karine pergale. Šiuo konkrečiu atveju tai yra eiti prie Macrono užsibrėžto tikslo nugalėti Rusiją.
Prancūzijos generaliniame štabe saviškių neturiu, bet galiu pasidalinti savo vizija apie šio plano įgyvendinimo scenarijų. Bet pirmiausia keletas pastabų apie Rusijos ir Ukrainos karo pobūdį. Šio karo struktūra yra dinamiška dviejų labai skirtingų karų superpozicija. Pirmasis – klasikinis išsekimo karas beveik tūkstančio kilometrų šalių sąlyčio linijoje, kuriame Rusija teoriškai turi pranašumą dėl didesnio mobilizacijos potencialo ir tradiciškai mažesnės žmogaus gyvybės vertės Rusijos visuomenėje.
Raktas į pergalę. Tačiau Rusijos karinė mašina turi ypatingai pažeidžiamą vietą. Tai yra Krymo pusiasalis. Kova už jį, kaip pasakytų Carlas von Clausewitzas, yra viso Rusijos ir Ukrainos karo psichologinis svorio centras. Ir čia Ukraina jau pademonstravo savo akivaizdų pranašumą. Neturėdama nei laivyno, nei modernios aviacijos, Ukraina išmetė Rusijos Juodosios jūros laivyną iš Sevastopolio ir kasdien naikina Rusijos karinius įrenginius visame pusiasalyje.
Aukščiau suformuluotos 5 Makrono doktrinos tezės yra tarpusavyje susijusios ir iš jų matematiškai išplaukia reikalingas Rusijos pralaimėjimo scenarijus.
Norinčiųjų koalicija (Prancūzija, JK, Švedija, Lenkija, Suomija, Rumunija, Kanada, Olandija...) atsisako pačios juokingiausios raudonos linijos, kurią Europa sau primetė su JAV reikalavimu – reikalavimo, kad šiuolaikiniai Vakarų orlaiviai suteiktus Ukrainai pilotuotų lakūnai tik su Ukrainos pasais. Pirma, šis destruktyvus ribojimas jau mažiausiai metams atitolino karo, kuris yra destruktyvus Ukrainai, eigą. Antra, jei ir toliau kvailai jo bus laikomasi, geriausiu atveju gausime 30-40 lėktuvų, kurie netaps lemiamu veiksniu šiame mūšyje. Lemiamam lūžio taškui reikia šimto ar pusantro šimto ir ne tik pavienių lėktuvų, o gerai koordinuotų prancūzų „Mirage“, britų „Typhoon“, švedų „Gripen“ lėktuvų.
Beje, juose tos pačios „Storm Shadow“ ir „Scalp“ užgros visiškai skirtingomis spalvomis, kurių diapazonui taip pat nebus taikomi jokie apribojimai.
Maždaug taip aš matau Macrono doktrinos įgyvendinimą.
Ukrainos vėliava virš Sevastopolio automatiškai reikš Rusijos pralaimėjimą ir bet kuriuo atveju politinę Kremliaus šmėklos mirtį.
Kaip ir Sevastopolio užėmimas prancūzams ir britams 1855 m. rugsėjo 9 d., nulėmė to Krymo karo baigtį. Nikolajus I, kuris jį pradėjo, išmintingai mirė šešiais mėnesiais anksčiau.
