Neišmokta pamoka. „100 000 palei sieną“ ()
Europa dabar turi pasimokyti iš savo klaidų.
Prisijunk prie technologijos.lt komandos!
Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.
Sudomino? Užpildyk šią anketą!
„Net 2022 metų pradžioje, kai Rusija dislokavo per 100 tūkst karių palei sieną su Ukraina, daugelis ekspertų tvirtino, kad pajėgos per mažos, kad galėtų užimti didelius miestus, tokius kaip Kyjivas ir Charkivas“, – analitikas Nikolausas von Twickelis iš „Zentrum Liberale Moderne“. Pasak eksperto, kuris 2015–2016 metais dirbo Donecke, Vakarai nepaisė daugybės ženklų, pranašavusių didelį karą. Ir šiandien Europa turi pasimokyti iš savo klaidų.
Visapusiška Rusijos invazija į Ukrainą 2022 m. vasario 24 d. nusipelno vietos istorijos knygose, be kita ko, nes Vašingtonas to tikėjosi labiau nei Maskva – ar net Kyjivas.
Likus kelioms savaitėms iki išpuolio, JAV pareigūnai, remdamiesi savo žvalgybos šaltiniais, prognozavo, kad Rusija puls Ukrainą. Priešingai, aukšti Kremliaus pareigūnai atrodė nustebę – sprendžiant iš jų kalbų per Saugumo Tarybos posėdį 2022 m. vasario 21 d., kai Vladimiras Putinas atsisakė Minsko susitarimų.
Putinas savo planais pasidalijo tik su keliais patikimais žmonėmis, tokiais kaip gynybos ministras Sergejus Šoigu ir Saugumo tarybos sekretorius Nikolajus Patruševas. Tačiau JAV taip pat nepasidalijo savo žvalgybos duomenimis su sąjungininkais. To įrodymas yra faktas, kad vasario 24 dieną Vokietijos užsienio žvalgybos tarnybos vadovas Bruno Kahlas dalyvavo derybose Kyjive. Jį teko skubiai evakuoti automobiliu.
Prastas intelektas yra vienas dalykas. Daug rimtesnis yra tiek Ukrainos, tiek jos draugų Vakaruose nesugebėjimas numatyti didelio masto karo. Šis scenarijus atrodė pernelyg neracionalus.
„Nuotykis be sėkmės tikimybės“
Net 2022 metų pradžioje, kai Rusija dislokavo per 100 tūkst karių palei sieną su Ukraina, daugelis ekspertų teigė, kad pajėgos yra per mažos, kad be didelių nuostolių užimtų tokius didelius miestus kaip Kyjivas ir Charkivas. Sausio 24 d., likus mėnesiui iki invazijos, grupė Ukrainos karinių ekspertų teigė, kad plataus masto invazija, kuria siekiama užimti didžiąją arba visą Ukrainą, būtų „nuotykis be sėkmės tikimybės“.
Paaiškėjo, kad jie buvo teisūs – invazinės pajėgos iš pradžių apgailėtinai žlugo. Bet dar svarbiau, kad Kremlius nesuvokė, kad pasmerkia save nesėkmei. Šiandien galime drąsiai manyti, kad Putinas, apsuptas glostančiųjų, tiesiog tikėjo, kad ukrainiečiai jo karius pasitiks su gėlėmis. Mažai kas įsivaizdavo, kokio lygio dezinformacija ir naivumas turėjo lemti Kremliaus sprendimus.
Kitas įtikinantis argumentas prieš naują Rusijos invaziją buvo perspektyva, kad Vakarai atsakys daug griežtesnėmis sankcijomis nei 2014 m.
Nors sankcijos ir buvo įvestos, pirminiai lūkesčiai, kad šios priemonės paralyžiuos ar sužlugdys Rusijos ekonomiką, kol kas nepasiteisino. Ar Kremlius to tikėjosi, ar ne, gali atrodyti nesvarbu. Rizika Putino tikrai neatbaidė.
Neteisėtos juodosios skylės Ukrainos žemėlapyje
Pamoka, kurią reikia išmokti, yra ta, kad V. Putinas ir jo bičiuliai atlieka kitokius sąnaudų ir naudos skaičiavimus nei daugelis Vakarų demokratijų – jei apskritai atlieka. Tai taip pat taikoma okupuotų teritorijų valdymo išlaidoms. Tai buvo dar vienas aspektas, paskatinęs daugelį stebėtojų, įskaitant mane, manyti, kad Rusija nesugriaus status quo, galiojusio nuo 2015 m., kai Baltarusijos sostinėje buvo pasirašytas susitarimas „Minskas 2“.
Itin chaotiška ir galimai brangiai kainuojanti Donbaso valdymo patirtis turėjo atgrasyti Putiną. 2014–2018 m. daugelis regiono vadų buvo nužudyti po to, kai priešinosi administracijai Maskvoje.
Aštuoneri metai, per kuriuos Rusijos remiamos apsiskelbusios respublikos egzistavo kaip neteisėtos juodosios skylės Ukrainos žemėlapyje parodė, kad, nepaisant Minsko susitarimų, Maskva visiškai nenorėjo jų grąžinti Ukrainai. Nuo 2014 metų bet kokias proukrainietiškas nuotaikas šiuose regionuose gniuždė vietos saugumo institucijos.
Dvejonės ir mąstymo stoka
Bėgant metams, liaudies respublikos tapo vis labiau liūdnai pagarsėjusiomis neostalinistinėmis Maskvos imperinių ambicijų nešiotojomis. Kad Putinas domėjosi jų galimybėmis užkirsti kelią Ukrainos integracijai su Vakarais, buvo aišku. Tačiau tik nedaugelis prognozavo, kad jos taps žiaurios naujos Rusijos diktatūros plano dalimi.
Ar buvo galima to išvengti 2014 m.? Žinoma, didesnė Vakarų parama sustiprintų Ukrainą, o griežtesnės sankcijos susilpnintų Rusiją. Ar tai galėjo užkirsti kelią invazijai 2022 m.? Abejoju. Kaip minėjau aukščiau, yra daug įrodymų, kad Maskva jau daugelį metų nematė savęs karo kelyje. Putinas nėra strategas. Jis greičiau taktikas, kuris dažnai sprendimus priima nedrąsiai, ilgai negalvodamas.
Prieš dvejus metus neišmokta pamoka
Negalima paneigti, kad Vakarų politiką daugiausia lėmė naivios viltys. Nebuvo realiai įgyvendintas nei vienas Minsko susitarimų punktas, o Vokietijoje populiarus įsitikinimas, kad glaudesni ekonominiai ryšiai skatins demokratiją Rusijoje, galiausiai pasirodė neteisingas.
Tačiau 2014 ir 2015 metais viltis sugrįžti į verslą su Putinu buvo patrauklesnė nei paskelbti lūžio tašką, kuris padėtų sustabdyti Rusijos imperines ambicijas.
Tai, kad po daugiau nei dvejų metų kanclerio Olafo Scholzo garsioji „Zeitenwende“ (lūžio taško) deklaracija vis dar toli gražu neįgyvendinta, tik įrodo, kaip sunku pakeisti europiečių, ypač tų, kurie gyvena žemyno vakaruose, nusiraminimą ir neišmanymą.
Užuot diskutavusi, kas buvo teisus, o kas neteisus, Europa dabar turi pasimokyti iš savo klaidų. Ji turi mokytis greitai ir ryžtingai, nes statymas per didelis.
