Maksimas Starčakas apie Rusijos branduolinį šantažą ir jo pasekmes: „Vienu branduoliniu smūgiu karo Ukrainoje laimėti nepavyks, o atsakas gali suteikti gerokai daugiau nemalonumų“

Per du karu Ukrainoje metus Vladimiras Putinas ir jo propagandistai, kad priverstų Vakarus atsisakyti karinės pagalbos Kyivui, ne kartą viešai grasino panaudoti branduolinį ginklą. Ir jeigu pirmais karo metais šie grasinimai pasaulio bendruomenę iš tiesų gąsdino, tai dabar, dėl pernelyg dažno naudojimo, į juos nustojo kreipti dėmesį. Bet ar iš tiesų pasaulis stovi ant branduolinio karo slenksčio? Kodėl Maskva galvoja, kad įmanoma šantažuoti Vakarus branduoliniu ginklu? Ko siekia Putinas ir ar jis pasirengęs iš tiesų paspausti mygtuką „branduoliniame lagaminėlyje“? Į šį ir kitus Republic klausimus atsako Rusijos branduolinės politikos ekspertas, Queen's universiteto (Kanadoje) Tarptautinės ir gynybos politikos centro mokslo darbuotojas Maximas Starchakas.

— Vienoje iš naujausių savo skilčių sakote, kad Maskva branduolinio šantažo nenutrauks, net jeigu Vakarai pripažintų pralaimėję kovą su ja Ukrainos fronte. Negana to, įtikėjusi, kad jai negali sukliudyti, elgsis vis agresyviau. Kodėl Rusija jaučiasi, kaip sakote, stipresne puse? Nes rodo, kad ji pasirengusi pažeisti tabu, o Vakarai – ne? Ar yra kitų priežasčių?

— Rusija jaučiasi stipresnė, nes pasirengusi kentėti ir laukti. Maskvoje įsivaizduojama, kad sankcijos nebaisios, KPK vystosi, Vakarai nevieningi, jų elitas silpnas. Ji užgrobė ir laiko nemenką dalį Ukrainos teritorijos dalį, projektuoja jėgą į likusią Ukrainos teritoriją ir iš dalies, į NATO šalis. Be to, Putino Rusija įsitikinusi, kad branduolinis ginklas jai garantuoja jeigu ne pergalę, tai bet jau pralaimėjimo nebuvimą. Tai yra, Rusija pasirengusi žaisti ilgai ir jaučia galutinės pergalės galimybę. Kol kas tai momentinis pojūtis. Mes nežinome, kaip Maskvos įsivaizdavimai kis einant laikui. Šiuo atveju realybė nesvarbi, čia psichologijos sritis. Rusija jaučiasi išlaikanti būtiną jai jėgos projektavimo Vakarams lygį.

— Ką turėjote omenyje, kalbėdamas apie agresyvesnį Rusijos elgesį? Į ką Putinas ims pretenduoti, jeigu pasieks savo Ukrainoje?

— Turėjau omenyje, kad jeigu Rusija ir Vakarai susitars dėl Ukrainos, tai nereikš taikos. Rusija supras, kad veikė teisingai ir gali pretenduoti į daugiau. Rusiją domina pasaulio padalijimas į įtakos zonas. Ir ji panūs susitarti su Vakarais dėl kažkokio naujo pasaulio, kuriame jos vaidmuo būtų lemiamas, o kadangi Vakarai su tuo nesutiks, Rusija vykdys hibridinius karus, kišis į rinkimus, pirks prorusiškus kandidatus. Visa tai lydės jėgos demonstravimas. O jeigu tokia taktika postsovietinėje erdvėje neveiks, vadinasi, vėl rengs karinį įsiveržimą pakeisti režimą į prorusišką.

— Kaip elgsis Maskva, jeigu, atvirkščiai, Vakarai pasieks iš jos pralaimėjimo Ukrainoje pripažinimo? Kiek tai realistiška? Ar tai užbaigs branduolinius grasinimus?

— Niekas nepasikeis. Ukrainos klausimas Rusijai — vienas iš daugelio. Yra ir kitų regionų, kur Rusija nori išlaikyti ir didinti įtaką. Yra kitų saugumo problemų Europoje, dėl kurių jis nesutaria su Vakarais. Pralaimėjusi Ukrainą, Rusija kaups jėgas naujai eskalacijai, nes pagrindinė eskalacijos priežastis yra siekis išlaikyti putinišką režimą.

— O tai Vakarai savo poziciją laiko silpnesne? Susidaro įspūdis, kad į branduolinius Putino grasinimus jau nustojo reaguoti, ir toliau padeda Ukrainai. Kaip, jūsų manymu, šioje situacijoje turėtų elgtis Vakarai?

— Į branduolinius grasinimus iš tiesų jau nebekreipia tiek dėmesio, kaip anksčiau, nes Rusijos atstovai juos naudoja bet kokiu klausimu. Žinoma, į Rusijos branduolinį faktorių atsižvelgiama, niekas nenori šiame konflikte išprovokuoti branduolinio ginklo panaudojimo. Bet visgi, Vakarai iš pat pradžių galėjo sprendimus priiminėti drąsiau. NATO — branduolinis aljansas, JAV — branduolinė valstybė, tai yra, aktyviau palaikyti Ukrainą galimybių buvo. Rusija juk irgi bijo NATO. Rusijos branduoliniai grasinimai labai garsūs, o faktinis jos atsakas labai atsargus ir ribotas. Jeigu Rusija nebijotų NATO, tai seniausiai būtų smūgiavusi vakarietiškos ginkluotės perdavimo punktui Rzeszówе.

— Pasak jūsų, sutikti su kuo nors mažiau, nei nuolaidos kare su Ukraina, Maskva nenori ir pasirengusi laukti, ir todėl pasaulio laukia nekontroliuojamas branduolinės galios demonstravimas ir priešpriešos su nenuspėjamomis pasekmėmis metai. Sakote, šioje sferoje tikėtini konkretūs Rusijos veiksmai. Kokie, pavyzdžiui?

— Kaip besibaigtų Ukrainos klausimas, konfliktas su Vakarais neišnyks. Nervins Vakarų kariuomenės besiribojančiose su Rusija NATO šalyse. Priešraketinės gynybos ir JAV taktinio branduolinio ginklo Europoje problema išliks. Liks Vakarų nepasirengimas atiduoti Rusijai postsovietinę erdvę.

Kad išspręstų šiuos klausimus, Rusija, kaip ir Ukrainos atveju, eskaluos situaciją. Tai ji gali daryti įvairiai: kurdama ir dislokuodama vidutinio nuotolio raketas prie vakarinių Rusijos sienų, demonstratyviai bandydama strategines ir taktines raketas, atlikdama daug ir stambių karinių mokymų, gausindama strateginę puolamąją ginkluotę, atlikdama branduolinius bandymus (nebūtinai antžeminius), demonstratyviai dislokuodama papildomą branduolinę ginkluotę šalies vakaruose sukurdama atskirus karinius padalinius, įkeldama branduolinę ginkluotę į vakarų šalių pasienyje patruliuojančius bombonešius, dažnesniais ir demonstratyviais branduolinių ginklų nešėjų patruliais prie JAV sienų, branduolinės strategijos peržiūrėjimu, sukuriant daugiau priežasčių panaudoti branduolinį ginklą. Kaip matome, eskalacijos kopėčiose dar daug pakopų, ir Rusijai yra kuo gąsdinti Vakarus.

— Kaip rimtai Vakaruose priimti Putino žodžiai apie branduolinės doktrinos peržiūrėjimą, nustatančią branduolinio smūgiavimo pirmiems situacijas? Ką šie grasinimai reiškia? Argi dabartinėje doktrinoje ir taip nėra plačiai traktuojama „grėsmė valstybės egzistavimui“, kurią Putinas tapatina su savo valdžia?

— Pareiškimas buvo nekonkretus: neatmetame galimybės įtraukti, galvojame, ką kaip pakeisti. Pareiškimas padarytas, tiesiog zonduojant Vakarų elitų reakciją. Vakarai reagavo ramiai, kai į eilinį branduolinį grasinimą, kurių jau buvo iki kaklo. Čia nesvarbu, užtenka esamos doktrinos, ar ne. Maskvoje mato, kad branduolinis sulaikymas neveikia, Vakarai branduolinio ginklo nebebijo, o tai reiškia, baimę reikia sugrąžinti. Rusija ieško naujų eskalacijos būdų, kad išsigandę Vakarai sutiktų su Rusijos reikalavimais. Bet jeigu dar prieš metus šis žingsnis būtų priimtas, kaip labai pavojingas, tai dabar tokio efekto jau nebus. Rusijos branduolinių ginklų Vakarai nepamiršo, tačiau ir toliau padėjo Ukrainai. Branduolinės doktrinos pakeitimas taps dar vienu eskalacijos žingsniu, bet įtaka bus formali. Tiesiog gali išnykti idėjos siųsti Vakarų kariuomenes į Ukrainą. Tačiau jos iš pat pradžių buvo utopinės.

— Kiek pavojinga Putino sudaryta sąjunga su Kim Čen Inu jo vizito Pchenjane metu? Kaip į tai turėtų reaguoti JAV ir Kinija?

— Suartėjimas labai situacinis. Rusija nieko, be raketų, iš KLDR negaus. Tiekti ten kokią nors ginkluotę, siekiant įbauginti JAV, irgi nepavyks. Visų pirma, Rusijai su bet kuo dalintis savo naujausia ginkluote nenaudinga. Tai technologijos, karinis ir intelektualinis resursas. Baltarusia metų metais prašė „Iskanderų“ ir gavo tik neseniai. Su KLDR tokio artimumo nėra, o tai reiškia, šiuolaikinę rusišką ginkluotę jai gauti bus dar sudėtingiau. Antra, net jeigu KLDR ką gaus — padėties tai nepakeis. Ji ir taip turi JAV teritoriją pasiekiančias raketas, jeigu gaus dar ką, jos grėsmės laipsnis nepadidės. Jis ir taip aukštas. Pasibaigus karui su Ukraina, Rusijoje apie KLDR greitai pamirš.

— Rusija grasina taktiniais ginklais, neseniai Izraelis pareiškė apie „paskutiniojo teismo dienos ginklus,“ branduolinį ginklą baigia sukurti Iranas. Ar yra branduolinio ginklo panaudojimo artimiausiu metu tikimybės vertinimų?

— Ši branduolinė retorika bendrai susijusi su didelėmis pasaulio saugumo problemomis. Visa tai skamba grėsmingai, tačiau reikia suprasti, kad faktiškai branduolinis aktyvumas pasaulyje nedidėja. Veikiau laikosi stabiliame lygyje. Atliekami žingsniai — ganėtinai atsargūs. Strateginiai povandeniniai laivai ir bombonešiai nepriplaukia prie priešininko krantų ir nacionalinių sienų nepažeidžia. Branduoliniai mokymai daugiau neatliekami, o jų mastai nusileidžia šaltojo karo laikams. Balistinių tarpkontinentinių raketų bandymų nedaugėja. Branduolinių bandymų, kaip ir anksčiau nėra.

Taip, Rusija pareiškė, kad dislokavo branduolinius ginklus Baltarusioje, tačiau to faktinių patvirtinimų ekspertai neužfiksavo. JAV branduolinio ginklo nešėjų pasirodymas kokiuose nors regionuose – laikinas. Rusija kuria kažkokias „super-puper-raketas“, tačiau faktiškai negali pademonstruoti jų net bandymuose. Rusija ir JAV kuria vidutinio nuotolio raketas, kurios buvo uždraustos Vidutinio ir artimojo nuotolio raketų likvidavimo sutartimi (INF Treaty), tačiau pastoviai kol kas jos niekur nedislokuotos.

Vienintelis dalykas, kuris iš tiesų vyksta — raketinės branduolinės ginkluotės augimas Kinijoje. Taip, pasaulis palaipsniui slyst link aštrios konfrontacijos, tačiau tai nereiškia, kad rytoj viskas grius, bus branduolinis smūgis ar prasidės Trečiasis pasaulinis karas. Ant eskalacijos kopėčių dar daug pakopų, ir neabejoju, kad šalys žengs po vieną ir jų neperšokinės.

— Pasauliui pirmą kartą po dešimtmečių pertraukos iškilo branduolinio karo grėsmė. Praėjusiame amžiuje, šaltojo karo metais pasaulis buvo rimtai įbaugintas milijonus gyvybių, jei ne visą pasaulį, galinčio sunaikinti branduolinio konflikto galimybės, kas atsispindėjo ir pasaulinėje kultūroje. Remiantis jūsų stebėjimais, dabar pasaulis taip pat rimtai vertina dabartinę grėsmę?

— Kuo skiriasi dabartinė priešprieša nuo šaltojo karo laikų — tuomet pasaulis buvo padalintas į ideologines zonos ir šalys realiai rengėsi karui. Anksčiau būdavo atliekami mokymai, imituojantys pasaulinį karą, didelę SSRS ir JAV priešpriešą, dabar visi mokymai — tai agresijos atrėmimo viena regionine kryptimi spektaklis. Anksčiau šalys vykdydavo branduolinius bandymus — antžeminius, atmosferinius, požeminius. Dabar to nėra. Anksčiau daugėjo raketinės ir branduolinės ginkluotės. Dabar to kol kas nevyksta. Galų gale, anksčiau Vakarai į branduolinius grasinimus buvo linkę atsakyti branduoliniais grasinimais. Dabar to nėra.

Mažo ir vidutinio nuotolio raketų Europoje nėra, naujos NATO šalys branduolinių JAV ginklų negavo, JAV nepradėjo varžytis su Rusija kuriant jūrines branduolines supertorpedas. Pasaulis tapo humaniškesnis ir aštriau reaguoja į gyventojų žūtis, karus ir sugriovimus. Pasaulis aštriau reaguoja ir į skambančią branduolinę retoriką. Gali būti, tai gerai, nes pavojaus jausmas perspėja apie realią grėsmę ir taip galima aptikti visus pavojaus požymius, nepražiopsoti jų ir laiku sureaguoti.

— Norėčiau užduoti kelis klausimus, kurie jaudina eilinius gyventojus. Prašau, paaiškinkite, pažingsniui, kas vyksta, jeigu, pavyzdžiui, Putinas paspaudžia mygtuką lagaminėlyje? Iš karto po to lekia raketos ar dar kas dalyvauja šioje grandinėje? Jei taip — tai kas dar už tokius veiksmus atsako ir kur jie yra?