„Pakeliu galvą, matau šalia, už penkių metrų, tanką. Suprantu, kad tai pabaiga...“ (Foto) ()
Jevhenas visam gyvenimui įsiminė vieną iš mūšių.
© 95 окрема десантно-штурмова Поліська бригада (Atvira licencija) | https://t.me/brigade95/2952
Prisijunk prie technologijos.lt komandos!
Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.
Sudomino? Užpildyk šią anketą!
Ukrainos ginkluotųjų pajėgų 95-osios atskirosios desanto šturmo brigados seržantas Jevhenas civiliniame gyvenime buvo stogdengys, o vėliau tapo desantininku ir praėjo daugybę sunkių mūšių.
Pokalbis su kovotoju buvo paskelbtas vasario 13 d. brigados kanale.
Jevhenas visam gyvenimui įsiminė vieną iš mūšių.
„Pulsas daužosi galvoje, bėga kraujas. Pakeliu galvą, matau – rusų tankas jau visai šalia. Per kokius penkis metrus. Užgęsta. Matau raidę „Z“. Girdžiu, kažkas lipa lauk... tai buriatai. Jie į nelaisvę neimdavo. Suprantu, kad tai pabaiga...
Staiga per šarvus išgirstu tokį garsą „tup-tup-tup“, tarsi kas į metalą belstų. Žiūriu, mechanikas buriatas slepiasi liuke, o jų vadas nespėja – jį nukovė... Tai mūsų vadas Makovskis išgelbėjo mums gyvybes, tai suteikė mums laiko pasitraukti šliaužte“, – prisimena Jevhenas.
|
Desantininkas priduria, kad Makovskis taip pat buvo sužeistas, tačiau surizikavo savimi, kad išgelbėtų brolius: „Broliškumas – armijos pagrindas. Mes vienas už kitą kausimės iki galo“.
Vėliau buvo Jackivka Charkivo srityje. 2022-ųjų spalis. Jo pirmasis šturmas būrio vado pareigose. Gudrybių karas, kur priešas naudojosi ukrainietiškais atpažinimo ženklais, norėdamas suklaidinti ir smogti į nugarą.
Jevheno grupė pradėjo valyti gyvenvietę. Labai sėkmingai praėjo savo ruožą ir įsitvirtino.
„Tačiau paaiškėjo, kad rusai žinojo, jog mes įeisime į Jackivką, ir pasiruošė. Mūsų grupė pateko į apsuptį. Turėjau eiti su savo žmonėmis ir sukurti koridorių, kad visi išeitų gyvi“, – pasakoja Jevhenas.
Į pagalbą vyko bendražygiai iš kitos brigados, jų buvo laukiama.
„Ir štai matome, kaip įvažiuoja tankas. Pas visus ant rankovių mėlyna lipni juosta. Tai buvo mūsų spalva. Pirma mintis – kad tai pastiprinimas. Bet pamačiau vieną su balta juosta. Tai buvo priešas! Jie taip užsimaskavo, bet vienas, matyt, pamiršo pasikeisti juostą, ir tai mus išgelbėjo“, – prisimena desantininkas.
Jo padalinys uraganine ugnimi pradėjo spausti priešą. Šturmas tęsėsi nuo šeštos ryto iki dešimtos valandos vakaro.
Nesiliaujantys apšaudymai, valomas namas po namo, deganti technika. Jie atsilaikė. Išlaisvino gyvenvietę ir išvadavo savo bendražygius.
Šiandien Jevhenas – Ukrainos didvyrio pulkininko Taraso Seniuko vardu pavadinto 13-ojo desanto šturmo bataliono kuopos vyriausiasis seržantas.
Pratybose jis „vaiko“ naujokus griežtai, nes žino klaidos kainą. Jis moko juos šaudyti, girdėti dronus, matyti numatomas bombas, suprasti technologinį karą. Už jo nugaros – dešimtys šturmų.
Kai jo klausia apie amžių, apie tuos „vaikus“, kurie atėjo pagal programą „18–24“, Jevhenas tik nusišypso. Mat pats toks buvo – į kariuomenę atėjo dar vaikinukas 2021 metais, dar prieš tai, kai žodis „šturmas“ tapo kasdienio žodyno dalimi.
Tada 22-ejų stogdengys iškeitė taikių namų stogus į laisvą desantininko dangų.
„Armija iš vaikinuko padaro vyrą, gynėją. Aš treniravau „18–24“ grupę ir mačiau, kai jie grįždavo po savo pirmojo šturmo. Kaip jie keičiasi, tampa kariais. Aš triskart sužeistas, bet kiekvieną kartą grįždavau, nes čia mano vyrai. Turiu būti čia su jais iki pergalės. Armijoje svarbiausia – turėti stuburą“, – įsitikinęs Jevhenas.
.png)
.png)
