Orbitos valymui nuo šiukšlių siūlo pasitelkti gerokai už žmogaus plauką plonesnes bures – jau greitai tokios technologijos taps privalomos ()
Kosminės šiukšlės – panaudotos raketų pakopos, nebeveikiantys palydovai ir įvairios nuolaužos – kelia vis didesnę grėsmę veiklai Žemės orbitoje. Tad nenuostabu, kad vystomos ir technologijos, galinčios padėti šią problemą išspręsti. Viena jų – didžiulės burės, kurias išskleidęs kosminis prietaisas galėtų nukristi žemyn net ir iš šimtų kilometrų aukščiau. Mat ten vis dar egzistuoja Žemės atmosfera, nors ir labai menka, tad burės sukeltų šiokią tokią pasipriešinimo jėgą, kuri lėtintų prietaiso orbitą.
Prisijunk prie technologijos.lt komandos!
Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.
Sudomino? Užpildyk šią anketą!
Būtent tokią technologiją neseniai išbandė Kinijos mokslininkai. Liepos mėnesį paleista raketa „Čang Ženg 2“ (liet. „Ilgasis žygis 2“) netrukus išskleidė 25 kvadratinių metrų ploto burę ir netrukus nukrito į Žemę. Burė pagaminta iš labai plonos medžiagos – gerokai plonesnės už žmogaus plaukus – tad beveik nepridėjo svorio prie raketos masės ir netrukdė jai atlikti savo misijos.
Jau netolimoje ateityje ši ar panašios technologijos, skirtos nebeveikiančių ar nereikalingų palydovų deorbitavimui, turėtų tapti įprastu kosminių skrydžių elementu. JAV Federalinė ryšių komisija (FCC) paskelbė naują nurodymą, pagal kurį visos privačios kompanijos privalės per penkerius metus deorbituoti palydovus, po jų darbo pabaigos. Seniau terminas buvo 25 metai – per tiek laiko daugelis žemai skrendančių palydovų nukrisdavo ir sudegdavo orbitoje patys savaime.
Visgi dabar, pradėjus plisti palydovinio interneto tinklams, toks reikalavimas pasirodė esąs nebepakankamas. Taigi, nuo šiol visi nauji palydovai privalės turėti technologijas, kurios leistų juos deorbituoti daug greičiau. Tiesa, FCC suteikė dvejų metų pereinamąjį laikotarpį technologijoms įdiegti, kad nesustabdytų artimiausioje ateityje numatomų palydovų paleidimų. Žinoma, FCC reikalavimai galioja tik JAV kompanijoms (ir, galbūt, palydovams, leidžiamiems iš JAV kosmodromų), o kosmoso rinka yra gerokai platesnė.
Visgi praeityje JAV pėdomis netrukdavo pasekti ir kitos šalys, išskyrus ideologines varžoves. Šiuo metu matome, kad ir pagrindinė varžovė Kinija rimtai vysto kosminių šiukšlių valymo technologijas – taigi, atrodo akivaizdu, kad problemą visos kosminės valstybės pripažįsta.
Kosminių šiukšlių keliamas pavojus tam tikra prasme, yra seniai žinomos bendruomenių tragedijos (angl. Tragedy of the commons) forma. Kosmosas yra bendrasis žmonijos gėris – kaip ir vandenynai ar atogrąžų miškai – todėl visi naudojasi jų teikiamomis galimybėmis, bet niekas nesiima saugoti ateities kartoms. Vienas būdų spręsti šią problemą – paskelbti kai kurias vietas nacionaliniais parkais ar kitokiomis saugomomis teritorijomis; tada valstybės įsipareigoja saugoti tų vietų būklę ir jų teikiamą bendrąjį gėrį.
Neseniai iškeltas pasiūlymas panašiai formaliai apsaugoti ir Žemės orbitą. Žinoma, kadangi Žemės orbita nepriklauso nė vienai valstybei, tokiai idėjai turėtų pritarti jei ne visos Jungtinių tautų narės, tai bent tos, kurios gali skraidyti į kosmosą.
Apsaugoti kosmosą gali būti panašiai sudėtinga, kaip ir vandenynus, Pietų Amerikos atogrąžų miškus ar klimatą – tačiau idėjos autorių teigimu, verta, kad neužsidarytume Žemėje visiems laikams.
Plačiau su idėja susipažinti galite „arXiv“ straipsnyje.
