Ateivių erdvėlaivis? Pagaliau paaiškinta paslaptingo tarpžvaigždinio Omuamua paslaptis ()
Tarpžvaigždinis objektas, kuris šiuo metu skrieja iš mūsų Saulės sistemos, turi visiškai natūralų paaiškinimą, nepaisant jo keistų savybių.
|
Visi šio ciklo įrašai |
|
Prisijunk prie technologijos.lt komandos!
Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.
Sudomino? Užpildyk šią anketą!
Keistas tarpžvaigždinio objekto Oumuamua judėjimas gali turėti pagrįstą paaiškinimą, kuris neturi nieko bendra su protingais ateiviais, rodo nauji tyrimai.
Keistas tarpžvaigždinis lankytojas – pirmasis mūsų Saulės sistemoje aptiktas objektas, kilęs už jos ribų – sukėlė mokslinę paslaptį, kai tyrėjai pamatė, kad jis greitėja tolstant nuo saulės gravitacijos. Tokį keistą pagreitį turi kometos, kai ledas jose pradeda tirpti dėl saulės poveikio, tačiau Oumuamua nėra kometa. Kai kurie spėliojo, kad „Oumuamua gali būti ateivių erdvėlaivis“.
Tačiau naujas tyrimas, paskelbtas trečiadienį (kovo 22 d.) žurnale „Nature“, atskleidžia žemiškesnį paaiškinimą: po Oumuamua paviršiumi esančiame lede įstrigusios vandenilio molekulės galėjo išsiskirti iš objekto, kai saulė jį šildė.
Tai, pasak astrochemikės Jennifer Bergner iš Kalifornijos universiteto Berklyje ir astrofiziko Darrylo Seligmano iš Kornelio universiteto, yra dar vienas įrodymas, kad cigaro formos uolienų gabalas atsirado kaip planetos sėkla, kuri pradėjo klajoti po galaktiką.
„Oumuamua pirmą kartą buvo pastebėtas 2017 m. spalį ir išbuvo akiratyje maždaug keturis mėnesius, kol išnyko. Per tą trumpą laiką dėl savo keistų savybių jis sukėlė nemenką šurmulį. NASA teigimu, cigaro formos objektas buvo maždaug 400 metrų ilgio. Iš pradžių mokslininkai manė, kad tai gali būti kometa, tačiau artėjant prie saulės ji nesudarė uodegos ir neišskleidė dulkių ir dujų debesies.
Jis galėjo būti panašus į asteroidą – šios kosminės uolienos juda veikiamos vien gravitacijos – jei ne nepaaiškinami greičio pokyčiai, kuriuos pastebėjo tyrinėtojai.
„Buvo daugybė tyrimų, kurie bandė paaiškinti šiuos stebėjimus, tačiau nė vienas iš tikrųjų negalėjo to padaryti, nereikalaujant labai specifinių ir neįtikimų formavimosi scenarijų“, - sakė Bergner.
Tačiau buvo keletas užuominų, kad lengvos molekulės, pavyzdžiui, vandenilio, gali „valdyti“ tokio objekto kaip Oumuamua trajektoriją. Bergner ir jos bendraautorius Darryl Seligman modeliavo galimybę, kad Oumuamua esantis vandenilis gali paaiškinti jo pagreitį.
Jie nustatė, kad objektas gali turėti pakankamai vandenilio, kad tai galėtų veikti jo greitį. Pagal šį scenarijų Oumuamua gimė kažkokioje tolimoje planetų sistemoje kaip paprastas į kometą panašus objektas. Kažkuriuo metu prieš šimtus milijonų metų jis išsivadavo iš savo namų sistemos ir pradėjo ilgą kelionę per tarpžvaigždinę erdvę, kur kosminiai spinduliai pataikė į jo kūne įstrigusį vandenį ir išleido vandenilio atomus, kurie rekombinavo kaip vandenilio molekulės.
Šios vandenilio molekulės liko įstrigusios Oumuamua ledo kišenėse, kurios, esant labai žemai tarpžvaigždinės erdvės temperatūrai, turi neorganizuotą į stiklą panašią struktūrą. Kai Oumuamua keliavo per santykinę mūsų saulės sistemos šilumą, šis ledas pradėjo persiformuoti į labiau organizuotą struktūrą. Vandenilis ištrūko pakankamai dideliais kiekiais, kad objektas būtų šiek tiek pastumtas prieš saulės gravitaciją.
Praėjus keliems metams nuo apsilankymo, mokslininkai nustatė, kad „Oumuamua greičiausiai yra skeveldra, nulūžusi nuo planetezimalio, vis dar besiformuojančios planetos, susidūrusios su kitu objektu.
Tokie susidūrimai nėra neįprasti besiformuojančioje planetų sistemoje; manoma, kad į mūsų Žemę įsiveržė kitas planetos dydžio objektas, nulaužęs gabalą, iš kurio susiformavo Mėnulis. Oumuamua atveju planetezimalio skeveldra buvo visiškai išsviesta iš jos sistemos.
