Jeigu tamsioji materija išties egzistuoja, beveik nesąveikaudama su mums įprasta materija, tai ar negalėjo ji suformuoti paralelinės visatos, kartu su joje esančiomis „tamsiosiomis“ galaktikomis, žvaigždėmis, planetomis, ir, galbūt, netgi „tamsiąja“ gyvybe? Kai kurie mokslininkai teigia, kad esama tokią fantastinę teoriją patvirtinančių įrodymų.

Visai neseniai publikavome straipsnį apie įdomias galaktikų struktūras, kurių išsidėstymą lemia Visatoje esančios tamsiosios medžiagos pasiskirstymas. Pakankamai seniai įrodyta, jog jei, skaičiuodami kosminių kūnų judėjimą, remtumėmės klasikinėmis Niutono lygtimis, įvertindami tik tik mums matomos medžiagos masę, gaunami rezultatai būtų netikslūs. Priežastis – galaktikoms ir jų sankaupoms paprasčiausiai „trūksta“ masės, kad sukurtų reikiamą išcentrines jėgas kompensuojantį gravitacinį poveikį. Nepakanka netgi kai kurių aktyvių galaktikų centruose esančių supermasyvių juodųjų skylių. Iš to sektų, kad galaktikos turėtų būti nestabilios arba bent jau nepakankamai tankios, kad jose esančiose laisvose erdvėse prasidėtų savaiminiai naujų žvaigždžių formavimosi procesai. Tačiau naujos žvaigždės gimsta, o galaktikos neišyra.

Būtent todėl aštuntajame dešimtmetyje astronomai iškėlė gan drąsią hipotezę apie tamsiosios materijos egzistavimą – materijos, kurios buvimo negalima stebėti niekaip kitaip, išskyrus netiesioginį būdą, matuojant gravitacinį poveikį. O gravitaciją savo ruožtu galima tirti ir apskaičiuoti stebint žvaigždžių trajektorijas. Atliekant netiesioginius stebėjimus, tamsiosios materijos egzistavimas tarsi ir akivaizdus. Kita vertus, jokiu kitu tiesioginiu būdu jos arba ją sudarančių dalelių aptikti dar nėra pavykę niekam.

Niekam – išskyrus kelias mokslininkų grupes, tarp kurių ir projekte DAMA/LIBRA dirbantys italų mokslininkai. Apie šį projektą ir nemažai abejonių keliančius jo rezultatus informacijos galima rasti šiame straipsnyje. Ir išties, šios grupės narių pareiškimai apie pirmuosius istorijoje tamsiosios materijos stebėjimus ne itin įtikino kitus šios srities specialistus. Tuo labiau, kad gautus rezultatus galėjo lemti daug neįvertintų veiksnių, pavyzdžiui, patys nežymiausi temperatūros pokyčiai. Bet negalima atmesti ir tos galimybės, kad italams visgi pavyko aptikti tamsiąją materiją.

Dar vieni „nutrūktgalviai“, maždaug prieš mėnesį paskelbę apie sėkmingą bandymą „sugauti“ tamsiąją materiją – projekte „CoGent“ dalyvaujantys amerikiečiai. Kol kas minėti rezultatai yra tikrinami, ir daryti kažkokias konkretesnes išvadas vis dar anksti. Reikia užtikrinti pernelyg didelį eksperimento tikslumą, pernelyg sudėtinga atskirti realų rezultatą nuo kokio nors triukšmo. Tačiau tarp projektų DAMA/LIBRA ir CoGent egzistuoja viena bendra ir gan įdomi smulkmena.

Esmė tame, kad visos tarpusavyje konkuruojančios tyrinėtojų komandos, kurioms kol kas nepavyko pasiekti jokių rezultatų, savo eksperimentus planuoja remdamiesi teorine prielaida apie tai, kad tamsioji materija susideda iš ypatingų dalelių – vimpų (WIMP – Weakly Interactive Massive Particles). Palyginti su elementariosiomis įprastinės medžiagos dalelėmis, vimpai nuo jų skiriasi gerokai didesne mase. O štai DAMA/LIBRA ir CoGent rezultatus galima interpretuoti visiškai kitaip, tarsi tamsioji medžiaga susidėtų iš kol kas visiškai neaišku kokių, tačiau ganėtinai lengvų dalelių. Beje, abiem atvejais masė gauta daugmaž tokia pati.

Sutapimas? Galbūt. Tačiau, nežiūrint į tokią galimybę, šis faktas pritraukė daugybės teoretikų dėmesį, kurie ėmėsi daug atidžiau analizuoti gautus rezultatus. Tarp jų atsidūrė ir australas Robertas Futas (Robert Foot), kuris padarė netikėtą išvadą: viską galima paaiškinti tuo, kad tamsioji materija iš esmės yra veidrodinė materija. Tai yra visiškai hipotetinė medžiaga, kurios dalelės tam tikra prasme yra įprastinių dalelių „atspindžiai“.

Ir išties, teoriniu požiūriu, veidrodinės dalelės su mums įprastomis dalelėmis turėtų sąveikauti labai silpnai. Tačiau viena su kita jos sąveikauja lygiai taip pat, kaip ir paprastos dalelės sąveikauja viena su kita.

Tad didžiulė tamsiosios materijos masė, sudaranti apie 23 % mūsų Visatos (kai įprastinė medžiaga sudaro ne daugiau kaip 5 %), gali pasirodyti esanti tikra paralelinė veidrodinės materijos visata. Jei jau šios medžiagos yra tiek daug, ir jos dalelės tarpusavyje sąveikauja visai „normaliai“, tai ir visos šios visatos evoliucija gali vykti maždaug taip pat, kaip ir mūsiškės Visatos: susidarant žvaigždėms, planetoms, ir – kad ir kaip tai neįtikėtina – galbūt netgi savo gyvybei.

Beje, jei tarp tamsiosios ir veidrodinės materijos išties galima dėti lygybės ženklą, tai leistų suplanuoti daug adekvatesnius šios medžiagos stebėjimui skirtus eksperimentus, lyginant su tuo, kuo mokslininkai užsiima dabar. Gali būti, jog tuo visai artimoje ateityje specialistai ir užsiims, nes idėja bet kuriuo atveju yra pakankamai „elegantiška“.

Tuo mes šį straipsnį ir užbaigsime. Susidomėjusiems šia sritimi galime priminti, kad portale esame rašę apie gan įdomius skaičiavimus, kuriais remdamiesi mokslininkai grynai teoriškai įvertino galimai egzistuojančių paralelinių visatų skaičių. Atsakymas paprastas ir kiek nevalingai keliantis šypseną – visatų maždaug tiek, kiek mes galime įsivaizduoti.

Komentarai (21)