Patvirtinta: Žemę pirmą kartą pasiekė toks signalas iš tolimos galaktikos, kurioje yra net dvi juodosios skylės ()
Supermasyvios juodosios skylės egzistuoja kone visų galaktikų centruose. Kai dvi galaktikos susijungia, kurį laiką – kartais net kelis šimtus milijonų metų – naujoje galaktikoje skrieja dvi supermasyvios juodosios skylės. Jos po truputį artėja viena prie kitos, kol galiausiai irgi susijungia. Bet prieš tai jos sukasi viena aplink kitą dvinarėje sistemoje.
Prisijunk prie technologijos.lt komandos!
Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.
Sudomino? Užpildyk šią anketą!
Viena seniausių ir įdomiausių tokių sistemų yra galaktikoje OJ 287. Pati galaktika aptikta dar 1888 metais, o praeito amžiaus aštunto dešimtmečio pabaigoje pastebėta, kad jos branduolio šviesis gana reguliariai kinta. Kas 12 metų jame poromis įvyksta žybsniai, taip pat fiksuojamas ir 55 metų periodiškumas. Iškelta hipotezė, jog žybsniai nutinka todėl, kad viena supermasyvi juodoji skylė kerta kitą, didesnę, supantį dujų diską.
Šia hipoteze paremtas modelis sėkmingai prognozavo keletą vėlesnių žybsnių, kurių iš viso (įskaitant archyvinius duomenis) jau užfiksuota 26. Bet iki šiol nebuvo aptikta signalo iš pačios mažesnės juodosios skylės, tad hipotezės negalėjome laikyti patvirtinta.
Dabar tą pavyko padaryti. Pernai įvyko eilinis OJ 287 žybsnis; tiesa, užfiksuotas tik vienas iš poros, o ne du – antrasis greičiausiai įvyko tuo metu, kai galaktika dangaus skliaute buvo per arti Saulės ir nebuvo įmanoma jos stebėti. Kaip ir ankstesni, šis žybsnis pasižymėjo radijo bangų spektru, rodančiu, kad jį sukelia laisvai plazmoje lakstantys elektronai.
Pagal dvinarės juodosios skylės modelį, žybsnis kyla todėl, kad mažesnei juodajai skylei kertant didesniosios diską, pastarojo dujos yra sujaukiamos ir įgreitinamos, susidaro smūginės bangos, plazma staiga įkaista ir išsiplečia bei ima ryškiau šviesti. Pernykštis žybsnis buvo stebimas įvairiose observatorijose ir pavyko pagauti signalą, kuris anksčiau nebuvo matomas – trumpą labai ryškų mėlyną žybsnį, kuris išblėso per parą.
Modelis turi paaiškinimą ir jam: taip šviečia dujos, kurias iš didesnio akrecinio disko pasigauna mažesnioji juodoji skylė, krisdamos į ją. Seniau žybsnio nebuvo užfiksuota būtent dėl menkos jo trukmės – niekam iki šiol nepasisekė stebėti sistemos būtent tuo metu, kai šis žybsnis vyko. Dar vienas signalas, rodantis, jog mažesnis objektas tikrai yra juodoji skylė, yra žybsnis prieš pagrindinį: jis nutinka, kai mažesnės juodosios skylės čiurkšlė ima kaitinti didesnio akrecinio disko dujas.
Abu rezultatai patvirtina, jog mažesnis objektas, sukeliantis didelius žybsnius, tikrai yra supermasyvi juodoji skylė. Aišku, turint omeny jo masę – apie 150 milijonų Saulės masių – abejonių mažai buvo ir anksčiau, bet turėti patvirtinimą visada gerai. Tolesni nuodugnūs sistemos evoliucijos stebėjimai padės suprasti, kaip vyksta galutinis juodųjų skylių susijungimo etapas.
Tyrimo rezultatai publikuojami MNRAS.
