Po nesuskaičiuojamų ugnikalnių suvarpyta Jupiterio palydovo Ijo pluta, ko gero, tyvuliuoja išsilydžiusių uolienų vandenynas. Pastarųjų stebėjimų duomenimis, skirtingai nei Žemės magma, kuri linkusi telktis tektoninių plokščių pakraščiuose susidarančiose ertmėse, Ijo magma kunkuliuoja maždaug 48 km gylyje slūgsančiame vientisame baseine. Didžiulis Ijo magmos telkinys leidžia paaiškinti, kodėl šis palydovas vulkaniniu požiūriu yra aktyviausias visoje Saulės sistemoje – Ijo ugnikalniai paviršiun išspjauna maždaug 100 kartų daugiau skystų uolienų nei visi kur kas didesnės Žemės ugnikalniai kartu sudėjus.

Ijo aptinkamos uolienos, būdamos kietos agregatinės būsenos, ypatingu laidumu nepasižymi. Tačiau viskas apsiverčia aukštyn kojom, kai uolienos išsilydo. Tad minėtasis signalas gali būti rimtas visą palydovą aprėpiančio požeminio magmos vandenyno požymis.

Anot K. Kuranos, panašius duomenis panašiomis metodikomis nagrinėjo ir kitos tyrėjų grupės. Jos priėjo išvadų, jog po kitų palydovų (pavyzdžiui, Europos) plutomis taip pat gali tyvuliuoti globalūs vandenynai. Tiesa, kitų palydovų atveju, laidininkai gali būti ne skysto būvio uolienos, o vanduo.

Tolesnė duomenų analizė atskleidė, jog maždaug 20 proc. Ijo lavos baseino sudaro visiškai išsilydžiusios uolienos, esančios mažiausiai 48 km gylyje. Manoma, kad kaip tik panašaus storio yra ir Ijo pluta. Savo ruožtu, skystos magmos vandenynas sudaro maždaug 10 proc. uolingos palydovo mantijos.

Tyrimo autoriai neabejoja, jog jų atliktas darbas ne tik leis geriau perprasti kraštutiniu aktyvumu pasižyminčius Ijo vulkaninius procesus, bet ir nušvies kai kuriuos kitus palydovo bruožus. Pavyzdžiui, tyrimo rezultatai gali paaiškinti, kodėl, lyginant su Žeme, Ijo neturi stipraus vidinio magnetinio lauko. Vidinis Žemės magnetinis laukas, kaip manoma, generuojamas ir palaikomas elektriniu laidumu pasižyminčių skysto būvio medžiagų konvekcinės cirkuliacijos. Šis procesas dar vadinamas dinamos efektu.

Tuo tarpu Ijo magmos vandenynas dinamos efektą gali slopinti, konvekcinį aktyvumą likviduodamas pačiose proceso užuomazgose. Mokslininkai teigia, jog išsilydžiusių uolienų košės temperatūra siekia 1,2 tūkst. laipsnių Celsijaus, todėl Ijo mantija yra per daug karšta.

Atlikto tyrimo rezultatai mokslininkams gali atverti langą ir į mūsų planetos praeitį. Anot K. Kuranos, tiek Žemė, tiek Mėnulis praeityje, ko gero, taip pat turėjo globalius magmos vandenynus, kurie vėliau atvėso. Dėl vėsimo susidarė Žemės tektoninės plokštės, kurios suformavo šiandieninį planetos veidą. Ijo duomenys galbūt galėtų pasufleruoti, kada gi Žemėje galėjo įvykti tie milžiniško masto transformacijos procesai.

Komentarai (0)