Virš Amerikos – tiksinti bomba. Jis 4 kartus per dieną vos nesukelia katastrofos. Kas vyksta? ()
Atsakymo paieškos primena detektyvinę mįslę iš Šaltojo karo laikų.
© recraft.ai (Free Tier Assets) | https://www.recraft.ai
Prisijunk prie technologijos.lt komandos!
Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.
Sudomino? Užpildyk šią anketą!
Seniausias Didžiosios Britanijos karinis palydovas „Skynet-1A“, paleistas 1969 m. lapkritį, šiuo metu dreifuoja maždaug 36 tūkst. km aukštyje virš Amerikos žemyno, nors pagal skaičiavimus jis turėtų būti virš Indijos vandenyno. Kaip tai įmanoma?
Pusės tonos svorio kosminis aparatas iš pradžių buvo skirtas užtikrinti ryšį tarp Londono ir britų ginkluotųjų pajėgų visame pasaulyje, net iki Singapūro. Nors jis nustojo veikti po mažiau nei pusantrų metų dėl techninio gedimo, tai vis tiek nepaaiškina jo dabartinės, netikėtos padėties. Orbitalinė mechanika negailestinga – palydovas negalėjo savarankiškai nukeliauti taip toli.
Dr. Stuartas Evesas neabejoja dabartinės padėties priežastimi. Palydovas iš pradžių buvo dislokuotas ties 40° rytų ilgumos, virš Rytų Afrikos pakrantės. Po gedimo jis turėjo dreifuoti į rytus, link artimiausios gravitacinės duobės ties 75° rytų ilgumos:
„Tai tebėra svarbu, nes tas, kas perkėlė „Skynet-1A“, mums nepadarė paslaugos. Dabar jis yra vadinamojoje gravitacinėje duobėje ties 105° vakarų ilgumos, judėdamas pirmyn ir atgal tarsi rutuliukas dubens dugne.“
|
Tačiau šiuo metu palydovas yra visiškai priešingoje planetos pusėje – ties 105° vakarų ilgumos. Tai reiškia, kad septintojo dešimtmečio viduryje kažkas sąmoningai įjungė variklius ir perkėlė objektą į vakarus. Kas priėmė šį sprendimą ir kodėl – klausimas iki šiol lieka neatsakytas.
Kodėl „Skynet-1A“ pakeitė savo orbitą?
Atsakymo paieškos primena detektyvinę mįslę iš Šaltojo karo laikų. Dr. Evesas išstudijavo istorinius palydovų katalogus, Didžiosios Britanijos nacionalinius archyvus, konsultavosi su ekspertais iš viso pasaulio, tačiau nerado jokių konkrečių užuominų apie paslaptingą manevrą.
Labiausiai tikėtina hipotezė priklauso Rachel Hill iš Londono universiteto koledžo (UCL). Jos teigimu, palydovas galėjo būti perstumtas per „Oakout“ operaciją – laikotarpį, kai RAF Oakhanger kontrolės centras buvo remontuojamas, o laikiną palydovo valdymą perėmė JAV karinės oro pajėgos iš centro Sunnyvale, vadinamo „Blue Cube“.
Oficialūs įrašai rodo, kad galutinė kontrolė tuo metu priklausė amerikiečiams, kai 1977 m. birželį Oakhanger prarado ryšį su palydovu. Problema ta, kad septintajame dešimtmetyje kosminių objektų stebėjimas buvo fragmentiškas, o dokumentacija – kaip dabar matome – labai netiksli.
Šiandien palydovas yra ne tik įdomi istorinė relikvija, bet ir potencialus pavojus. „Skynet-1A“ reguliariai prisiartina prie aktyvių palydovų – net keturis kartus per dieną gali būti vos 50 km atstumu nuo kitų kosminių objektų. Kosmose toks atstumas laikomas beveik nulinis.
Didžioji Britanija vis dar teisiškai atsakinga už savo „mirusią“ mašiną. Gynybos ministerija nuolat stebi palydovo padėtį ir įspėja kitus operatorius apie galimas kolizijas. Tai brangi ir sudėtinga procedūra, kurios būtų galima buvę išvengti, jei septintajame dešimtmetyje būtų egzistavę šiuolaikiniai saugumo standartai.
Moriba Jah, kosminių šiukšlių ekspertas, perspėja:
„Kosminės šiukšlės – tarsi tiksinčios bombos. Turime vengti to, ką vadinu superišsisklaidymo įvykiais. Kai šie objektai sprogsta ar susiduria, jie sukuria tūkstančius nuolaužų.“
Septintajame dešimtmetyje niekas dar negalvojo apie vadinamuosius orbitinius kapinynus – aukščiau esančius regionus, kuriuose seni palydovai galėtų saugiai „pailsėti“. Šiandien tai standartinė praktika, tačiau „Skynet-1A“ liko ten, kur gali kelti realų pavojų.
Didžiosios Britanijos vyriausybei gali tekti brangiai kainuosianti operacija, siekiant perkelti palydovą į saugesnę vietą. Kosminių šiukšlių šalinimo technologijos šiuo metu sparčiai tobulinamos, tačiau kiekviena tokia misija kainuoja milijonus dolerių.
56 metų senumo palydovo istorija aiškiai parodo, kaip praeityje priimti (ar nepriimti) sprendimai gali turėti tolimas pasekmes vis labiau perpildytoje kosminėje erdvėje. Nors situacija kelia pagrįstą nerimą, technologinė pažanga teikia vilties, kad ateityje panašios problemos bus išspręstos.
