Prieš Didįjį sprogimą: kažkas ar nieko?

- gal jau sapnuoji filosofijos baubą? čia klasikinė fizika, kuomet besisukančio taško greičio vektorius skaidomas į linijinio ir kampinio greičio ortogonalias dedamąsias.

Otto nuo filosofijos, o juo labiau nuo religijos, pykina. Taip evoliucija jį užprogramavo.

Vistik būtų buvę idomu paskaityti dviejų priešingų pozicijų argumentus prieš ir už begalybę (kokia nors fizikinę: dydžio, laiko, struktūriniu vienetų skaičiaus). Ypač struktūrinių vienetų skaičiaus, nebūtinai vienodo tipo. Pvz. galim skaičiuoti į krūvą ir žmones ir atomus ir elektronus ir stygas ir viską iš ko jos sudarytos ir t.t.

Galiu pasakyti tik tiek - didžioji dalis spekuliatyvių mąstytojų pripažino begalybę. Argumentas, kad egzistuoja begalybė, I.Kanto filosofijoje - matematika yra apriorinė (iki reiškinio patirties) žmogaus pažinimo forma; matematikoje egzistuoja begalybė; reiškia begalybė turi egzistuoti ir realybėje. Argumentas, kad egzistuoja begalybė, Platono ir neoplatonikų filosofijoje - turime begalybės idėją; negalime turėti idėjos to, kas neegzistuoja. Dėl ko aš visuomet pabrėžiu, kad begalybė žmogui yra spekuliatyvaus proto idėja? Todėl, kad tai yra tik idėja, kurios, nepažindami begalybės realiai (neturėdami jos patyrimo) negalime pozityviai apibrėžti. Bandydami pozityviai apibrėžti patirsime keblumų - ar begalybė yra erdvės ir laiko begalybė? Ar begalybė yra singuliarumas? Ar ir viena ir kita? Ar begalybė yra erdvės ir laiko cikliškumas? Ir taip ad infinitum.

Na gerai, o kuo tas klausimas apie begalybę skiriasi nuo klausimo pvz. ar yra žvaigždžių už matomos visatos ribų?

Klausimo ar yra begalybė turinys - ar Būtis yra baigtinė tiek į pliusą, tiek į minusą. Tavo klausimo turinys - ar egzistuoja konkretus reiškinys už matomos Visatos ribų. Edit: mūsų mąstymas yra sąlygotas erdvės ir laiko kategorijų. Todėl begalybę mes įsivaizduojame kaip begalinį Būties tęsimasį erdvėje ir laike. Nepatyrus begalybės betarpiškai toks įvaizdis gali būti ir teisingas, ir klaidingas.

. Nieko nereikia skaidyti į jokias dedamasias, elementarią mechaniką visi supranta, žino, kas yra linijinis greitis, išcentrinis pagreitis, ir to gana. Bet, kai iš mandrumo žmonės patys savęs nebesupranta, privelia klaidų, tai gal jau mėnulis ims ne tolti, o nukris ant Žemės? Juk nebūtina eiti į turgų pirkti agurkų, pro prezidentūrą, kai yra tiesesnis kelias .

Na jaučiu filosofai biški prisigalvojo beverčių sąvokų. Yra trys galimybės, galima atsakyti dabar, galima bus galbūt rytoj, nebus galima niekada. Tiesiog priskirti klausimą kuriai nors grupei. Bet jei nebus galima niekada vistiek pravartu turėti lentelę argumentų už ir prieš. Nes nagrinėjant tuos už ir prieš gali įtakoti vidinę pažinimo technologiją jau realiem atsakymam gauti į patikrinamus klausimus.

Otto, su kompiuteriu net varnos intelekto nesukursi.

), gali ir nukristi.. p.s. .. dėl sąveikos su Žeme, Mėnulis galėtų ir lėtėti, jeigu Žemė suktųsi lėčiau nei Mėnulis arba dar blogiau - į kitą pusę!

Kai kuriuos...

Ten, kur paryškinai, yra klaidingas teiginys. Mėnulio linijinis greitis mažėja, o ne didėja. Stabdomo sukimosi energija yra panaudojama orbitai pakelti, arba jei moksliškai tai lipimui iš potencialo duobės. Kaip iliustracija - lipdamas laiptais aukštyn greitį ne padidini, o sumažini, bet energija panaudojama aukščiui pasiekti.

Simuliuojančios sistemos greitis atitinkamai turi būt didesnis už simuliuojamos sistemos greitį.

Be įžeidimų, bet pasiimk 9 klasės fizikos vadovėlį (pagal tarybinę programą, šiais laikais pasirodo Niutono formulė yra tik iliustracija, o ne priemonė...). O jei jau fiziką mokytis tingisi, bent wiki apie mėnulį paskaitykit...

Būtų labai įdomu patikrinti. Mačiau filmuką apie mėnulio keistenybes. Jo trajektorija viena iš daugelio. Ten teigiama, kad jis tolsta, tolstas ir staiga, kažkokiu fiksuotu periodu, vėl atsiduria ankstesnėje, artimesnėje orbitoje. Be to, jeigu jis tik toltų, tai jau senai būtų žemę palikęs.. Taigi nes kas kitas, o ateiviai, jį atgal pastumia

Nedovanotina mano klaida, kad nenurodžiau istorinių begalybės idėjos ištakų. Į filosofija (neoplatonizmą, o iš ten ir kitur) begalybės idėja "kontrabandos" būdu pateko iš religijos - ji ankstesnė, nei filosofija. Platonas mokėsi pas Egipto žynius, o ten buvo išvystyta teologija (kam įdomu - Algis Uždavinys "Egipto mirusiųjų knyga"). Į Egiptą teologinė sistema pateko greičiausiai iš Indijos.

Šaltinį į studiją

Drįsčiau teigti, kad yra paradoksas su begalybe. Jeigu buvo BB, tuomet kad BB įvyktų turėjo įvykti baigtinis skaičius įvykių lėmusių tą BB. Jeigu būtų begalinis, BB tiesiog nebūtų, nes nebūtų kritinės įvykių ribos jam įvykti. Juk begalybėje ribos nerasi? Kitaip sakant, begalybė egzistuoja tik matematikoje. Visata bet kuriam savo išsireiškime yra vienis, nedalomas, neskaidomas, o viena sistema. Tai apie kokia begalybę gali būti kalba? Begalybė galėtų būti energijos (visos visatos), kuri egzistuoja amžius, kadangi energijos tvermės dėsnis sako: energija negali susikurti arba išnykti. Viskas kas yra visą laiką buvo ir bus, tik kitokioj formoj. PS. Pamenu, mačiau dokumentiką, kurioje pasakojo apie matematiką, kuris ilgai bandė sudėti dvi begalybes ir galiausiai išprotėjo.