Potvyniai ir atoslūgiai byloja, kad Žemė Mėnulio kratosi vis greičiau

O kas būtu jei prarastumėm mėnuli ?

elipsės trajektorija, o dabar skrenda lygiai nutolusi nuo saulės. Kitos planetos taip ir skrenda, dėl to jų paviršiuje būna labai dideli temperatūros svyravimai. Tiesiog Saulės sistemoje tik viena Žemė turi tokį didelį palydovą, kuris išlygina Žemės orbitą. Jei Žemė prarastu Mėnulį Žemėje esančiai gyvybei butu galas. Dabar atrandama planetų kurios yra vadinamoje gyvybės zonoje, nei per toli, nei per arti nuo savo žvaigždės, tik deja nepasako ar jos skrenda vienodai nutolusios nuo savo žvaigždės, nes kitaip juose būtu labai dideli temperatūros svyravimai.

1) Visos saulės sistemos planetų orbitos yra elipsės, nepriklausomai ar jos turi palydovus ar ne. Taipogi ir žemės orbita yra elipsinė (tikiuosi turėjote omenyje jog ovalas yra elipse, nes ovalu neskrenda nei vienas objektas). 2) Mėnulis nėra pats didžiausias. Nėra net antras ar trečias sąraše didžiausiųjų palydovų. 3) Abejoju ar egzistuoja orbita tobulo apskritimo formos. Natūraliai susidarančios orbitos sakyčiau visada bus elipsinės.Tik dirbtiniu būdu galime iškelti palydovą į apskritiminę orbitą atlikus tikslius skaičiavimus. 4) Nemanau jog gyvybei kas atsitiktų jei prarastume mėnulį.

Žemė (kaip ir visos planetos) ir dabar skrieja elipsinėmis orbitomis. Dideli temperatūros svyravimai yra tose planetose, kurios neturi atmosferos. Mėnulis nėra didžiausias palydovas. Gal nebent lyginant santykinį pagrindinės planetos ir palydovo masę. Istorijos pradžioje Mėnulio reikšmė buvo didelė, jo keliami potvyniai milžiniški, buvo intensyviai maišomi vandenys ir daug mineralų iš žemynų patekdavo į vandenynus. Tai tikriausiai turėjo įtakos gyvybės vystymuisi. Ar Mėnulio išnykimas padarytų kokią nors įtaką dabar? Žinoma, kad padarytų, daug gyvybės formų priklauso nuo potvynių atoslūgių. Bet visos gyvybės išnykimui pavojaus neįžvelgiu. Apšviesk mus, neišmanėlius mister T

Nesuprantu, kaip Žemė gali stumti Mėnulį tolyn. Galbūt mėnulio orbitinis greitis didėja?

Nestumia, tik silpniau traukia. Jei Mėnulis ir Žemė žiūrėtų vienas į kitą ta pačia puse, suktųsi sinchroniškai, būtų pusiausvyroje, jie vienas nuo kito nei toltų, nei artėtų. Dabar Mėnulis kasdien „aria“ Žemę, keldamas potvynius, taip stabdydamas ją ir stodamas pats.

Labai atsiprašau, skubėjau ir pridariau krūvą klaidų. Žemė skrenda elipsės trajektorija. Pažiūrėjau Wikipedia tai Žemės elipsė labai apvali, palyginus su kitų planetų elipsėmis. Na gal tai ir ne Mėnulio nuopelnas. Citata iš knygos "Trumpa istorija beveik apie viską":

- Mėnulis sukasi apie bendrą Žemės-Mėnulio masių centrą (baricentrą).

Nė velnio, vėl susimaišei. Beveik neabejotina kad Žemė ir Mėnulis susiformavo kartu (Žemės ir Mėnulio uolienų izotopų santykiai yra tokie patys, o kituose Saulės sistemos kūnuose - skirtingi). O dėl kampo, tai nagrinėji ne tą kampą. Pagavimo hipotezę patvirtintų kampas tarp Mėnulio orbitos plokštumos ir ŽEMĖS PUSIAUJO plokštumos (o ne Žemės orbitos plokštumos kaip čia rodai). Be to. palydovo orbita per ilgą laiko tarpą po truputį keičiasi.

.. čia tikslūs kampai, o ten tik idėjai parodyti buvo.

Mėnulio praradimas stipriai pakeistų mūsų planetą, bet gyvybė nuo to neišnyktų. Keistųsi oro masių judėjimas, vandenynų srovės, išnyktų potvyniai ir atoslūgiai beveik, o su jais ir daug gyvūnų rūšių priklausomų nuo potvynių. Greičiausiai keistųsi kur dykumos yra, o kur drėgna, dėl oro masių judėjimo. Dėl pokyčiu gravitacijos sąveikose - gali padaugėti stiprių žemės drebėjimų dėl destabilizacijos.

Citata iš knygos Trumpa istorija beveik apie viską:

Kažkaip painiojiesi pats. Jeigu Mėnulis sudarytas iš Žemės tipo uolienų, reiškia jis garantuotai NEBUVO pagautas, bet susiformavo kartu su Žeme. Koks skirtumas kokia Žemės pusiaujo plokštuma? Jeigu palydovai formuojasi kartu su centriniu kūnu, tai formuojasi iš besisukančio disko, taigi pradinė visų palydovų orbitos plokštuma automatiškai sutampa su centrinio kūno pusiaujo plokštuma. Toks pavyzdys yra pati Saulės sistema. Visų planetų orbitos yra beveik tiksliai Saulės pusiaujo plokštumoje.

Viskas seniai žinoma: Mėnulis ne didžiausias palydovas Saulės sistemoje, bet masių santykis 1/81 yra gana didelis, kad beveik galima žemę ir Mėnulį laikyti dviejų planetų sistema. Mėnulis sukelia okeanų potvynius. Jeigu Žemė suktųsi apie savo ašį tuo pačiu greičiu, kaip Mėnulis, tai didžiausias potvynio bangos aukštis būtų tiesiai po Mėnuliu. Tačiau Žemė sukasi maždaug 28 k. greičiau, su visais žemynais ir vandenynais, todėl, kadangi Žemė ir Mėnulis sukasi ta pačia kryptim, žemynai atsitrenkia į potvynio bangas, ir stabdo Žemės sukimąsi. Tačiau, sukimosi impulso pastovumo dėsnis verčia Mėnulį suktis greičiau, todėl Mėnulis tolsta, nes banga yra prieš liniją Žemė- Mėnulis. Visas šis procesas pasibaigs, kai Žemės, ir Mėnulio apsisukimo greičiai susilygins, tada Mėnulis kabos virš vieno Žemės taško. Mėnulis,kaip mažesnės masės, jau atsisukęs į Žemę viena puse, o Žemę dar ilgai reikės stabdyti. Mėnulio potvyniai buvo labai svarbūs gyvybės atsiradimui, kadangi vertė jūros organizmus, nuslūgus potvyniui, taikytis prie atmosferos oro, bet jei dabar Mėnulis nutoltų, arba dingtų, nebėra svarbus. Sistema Plutonas- Charonas jau yra pasiekus tokią būseną.