Saulės struktūros tyrimus mokslininkai pradėjo maždaug prieš šimtmetį – jie pamažu pradėjo aiškintis, kaip Saulės materija cirkuliuoja iš centro į paviršių. Tuomet jie prognozavo, kad Saulė turėtų turėti masyvių celių struktūrą – kiekviena tokių celių turėtų būti maždaug 16 kartu didesnė už Žemės skersmenį, o celės plote Saulės paviršiuje suktųsi materijos sūkuriai.
O visai neseniai mokslininkas, prieš 30 metų šią problemą tyrinėjęs kaip praktikantas, galų gale sugebėjo šį galvosūkį išspręsti ir Saulės celes perkėlė iš teorinio į realų pasaulį.
Kaip ir daugelis kitų žvaigždžių, mūsų Saulė iš dalies yra sudaryta iš konvekcinio sluoksnio, kuris perneša karštį nuo jos centro link paviršiaus. Ir šis konvekcinis judėjimas žvaigždės paviršiuje sukuria nuolat besimainančias Saulės srovių kišenes – panašiai, kaip Žemės atmosferos bangos. Apie kai kurias celes, kuriose vyksta srovių apykaita, mokslininkai jau žinojo prieš kelis šimtmečius. Tiksliau, jiems buvo žinomos santykinai nedidelės „granulės“ - maždaug Prancūzijos dydžio dariniai, gyvuojantys vos 10 minučių bei „supergranulės“, už Žemę didesnės maždaug 3 kartus ir gyvuojančios apie parą. Abu šie atradimai paskatino mokslininkus manyti, kad granulės ir supergranulės yra srovių hierarchijos, kuriai priklauso ir gigantiškos celės, dalis.
Deja, celės nėra taip jau nesunkiai matomos. Jos mokslininkų akies didžiąja akimi išvengė dėl to, kad jose vykstantis judėjimas yra santykinai lėtas, todėl sunkiai įžiūrimas. Granulių srovių greitis (matas, parodantis kaip greitai jose juda materija) yra maždaug 3000 metrų per sekundę – beveik dukart daugiau nei greičiausias viršgarsinis lėktuvas X-51. Supergranulių vidaus greitis yra apie 500 metrų per sekundę. Tuo tarpu gigantiškose celėse materijos sudėjimo greitis yra vos 10 metrų per sekundę – jas galėtų aplenkti net Usainas Boltas. O tai reiškia, kad tokias sroves iš Žemės įžiūrėti sunku.
NASA mokslininkas Davidas Hathaway, kurio mokslinis darbas žurnale „Science“ patvirtina gigantiškų celių egzistavimą, sugebėjo šias struktūras aptikti ilgą laiką stebėdamas supergranules. D. Hathaway su kolegomis Saulę kelis mėnesius kas 45 sekundes stebėjo naudodamiesi NASA priklausančia „Solar Dynamics Observatory“ (SDO) kosmine observatorija. Kruopščiai registruodami visų Saulės paviršiaus darinių judėjimą mokslininkai sugebėjo nustatyti, kad dideles supergranulių grupes judino kažkokia didesnė jėga – ilgai ieškotų gigantiškų celių srovės.
Nors gigantiškas celes aptikti sunku, jų poveikis yra labai gerai matomas: dėl jų poveikio Saulės pusiaujo regionas sukasi greičiau už ašigalius. Šios celės taip pat yra labai svarbios siekiant suprasti Saulės „orus“. „Jų analogija su Žemės orais yra labai artima. Žemės atmosferoje labai panašiai, kaip magnetiniai laukai Saulės paviršiuje ir viduje, pernešinėjama drėgmė“. Ir granulės, ir supergranulės turi įtakos magnetinių laukų judėjimui, o D. Hathaway mano, jog gigantiškos celės niekuo nesiskiria. Gali būti, kad šis reiškinys veikia Saulės ašigalių magnetinių laukų stiprumą, nuo kurio priklauso 11 metų trukmės Saulės aktyvumo ciklo intensyvumas.
D. Hathaway taip pat tikisi, kad jo atradimas padės geriau suprasti, kaip formuojasi Saulės dėmės. „Labiausiai norėtume atlikti srovių stebėjimus, kurie pateiktų duomenų, kad šiose srovėse esama arba nesama indikacijų apie naujų dėmių atsiradimo vietas“, - sakė mokslininkas. Nepaisant to, kad jau egzistuoja keletas teorijų apie Saulės dėmių formavimosi priklausomybę nuo gigantiškųjų celių, tikslaus ryšio nustatymas nebus paprastas.
Kitas veiksmas, kurį teks atlikti mokslininkams – stebėti, kaip magnetiniai laukai reaguoja į sroves gigantiškų celių viduje. „Viskas, kas Saulėje įdomiausia, susiję su magnetiniais laukais – vainikinis kaitimas, žybsniai, vainikinės masės išmetimai“, - sakė NASA mokslininkas. Tikslaus ryšio tarp srovių ir magnetinių laukų atradimas mokslininkams padėtų geriau prognozuoti Saulės audras ir tai, kaip jos paveiks Saulės sistemą (na, pavyzdžiui, kada Saulė pokštelės taip, kad nuplėštų Marso atmosferą), Žemę ir mūsų palydovus. „Kaip atrodo Saulės vėjas? Jeigu susidaro žybsnis ir vainikinės masės išmetimas, kaip jis judės per tarpplanetinę erdvę? Visa tai priklauso nuo to, ką magnetinis laukas daro ties paviršiumi. Manau, kad dabar, kai matome šias sroves, geriau galėsime numatyti ir kitus reiškinius“, - sakė D. Hathaway.