Pirmąkart nufotografuota nežemiška vaivorykštė
(0)
Europos kosmoso agentūros aparatas „Venus Express“, besisukantis artimiausios Žemės kaimynės Veneros atmosferoje, pirmąkart nufilmavo į vaivorykštę panašų reiškinį – tai yra pirmas kartas, kai tokį reiškinį pavyko užfiksuoti ne Žemėje.
Prisijunk prie technologijos.lt komandos!
Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia
tik entuziazmo.
Vaivorykštės ir aureolės susidaro tuomet, kai saulės šviesa kerta lašelių debesį – Žemės atveju tai būna vandens lašeliai. Paprastai vaivorykštės sudaro didelę arką, matomą plačiame dangaus plote, o aureolės dažniausiai būna gerokai mažesnės ir sudarytos iš spalvotų koncentrinių žiedų, kurių viduryje yra ryškus branduolys, rašoma Europos kosmoso agentūros svetainėje.
Aureolę galima pamatyti tik tuomet, kai stebėtojas yra tiesiai tarp Saulės ir debesies lašelių, kurie išsklaido Saulės šviesą. Žemėje jas galima pamatyti iš lėktuvų – aureolė gali supti lėktuvo šešėlį, metamą ant žemiau esančių debesų. Taip pat laimė išvysti aureolę gali nusišypsoti alpinistams, užkopusiems į kalnuotas viršūnes aukščiau debesų ir pažvelgus į savo šešėlį.
Kad susidarytų aureolė, reikalingos dvi sąlygos: kad debesį sudarantys lašeliai būtų sferiniai (taigi, paprastai tai būna skysčio lašeliai) ir kad visi lašeliai būtų panašaus dydžio.
Manoma, kad Veneros atmosferą sudaro lašeliai, kuriuose gausu sieros rūgšties. Fotografuodami debesis, kuomet „Venus Express“ buvo tiksliai tarp debesų ir Saulės, mokslininkai tikėjosi užfiksuoti aureolę, iš kurios būtų galima nustatyti svarbias debesį sudarančių lašelių charakteristikas.
Šis planas pavyko tiksliai kaip buvo numatyta. Šio straipsnio iliustracijoje matoma aureolė buvo užfiksuota debesų viršutiniame sluoksnyje, 70 km nuo planetos paviršiaus. Aureolės plotis – 1200 km, kuomet stebima iš kosminio aparato, nutolusio 6000 km atstumu. Fotografuota 2011 m. liepos 24 dieną.
Iš šių stebėjimų mokslininkai galėjo nustatyti, kad Veneros debesų lašelių skersmuo yra apie 1,2 mikrometro – maždaug 50 kartų mažesnis už žmogaus plauko skersmenį.
Faktas, jog aureolės skersmuo iš fotografavimo taško buvo 1200 kilometrų, mokslininkams pasako, jog bent jau stebėtame plote viršutinio debesų sluoksnio dalelių dydžiai yra vienodi.
Stebėtos aureolės žiedų ryškumo variacijos buvo kitokios, nei mokslininkai tikėjosi iš debesų, kurie būtų sudaryti vien iš vandens ir sieros rūgšties mišinio – tai yra ženklas, jog Veneros debesyse gali būti ir kitų cheminių medžiagų.
Nors norint skelbti patikimas išvadas reikia atlikti daugiau tyrimų, mokslininkai įtaria, jog už paslaptingas tamsias dėmes Veneros debesų viršutinio sluoksnio nuotraukų ultravioletinių spindulių spektre turėtų būti atsakinga kažkoks nežinomas ultravioletinius spindulius sugeriantis atmosferos komponentas.