Laiko telefonas: kirmgraužomis gali būti įmanoma susisiekti su praeitimi ar ateitimi (0)
Naujausi skaičiavimai byloja, kad esant tam tikroms sąlygoms atsivėrusi kirmgrauža gali išbūti pakankamai ilgai, kad spėtų išspinduliuoti šviesos signalą. Taip iš principo būtų įmanoma komunikuoti su kitais (praėjusio arba būsimo) laiko segmentais.
Prisijunk prie technologijos.lt komandos!
Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.
Sudomino? Užpildyk šią anketą!
Kirmgraužos galėtų tapti keista šviesolaidžių atmaina, kuria būtų galima siuntinėti pranešimus į bet kurį laiko segmentą. Alberto Einšteino bendrojoje reliatyvumo teorijoje numatytos kirmgraužos yra kol kas hipotetiniai tuneliai, jungiantys du erdvėlaikio taškus. Jei kas nors sugebėtų į tokią įsigauti, atsivertų kvapą gniaužiančios galimybės – pvz., keliauti laiku arba bendrauti laiku ir itin dideliais nuotoliais.
Tiesa, yra viena problema: Einšteino numatytosios kirmgraužos yra velniškai nestabilios. Atsivėrusios jos išbūna nepaprastai trumpai – taip trumpai, kad į jas niekas nesuspėja. 1988 m. Kipas Thorne Iš Kalifornijos technologijų instituto su kolegomis iškėlė prielaidą, kad prasivėrusias kirmgraužas išsaugoti būtų galima naudojant negatyvios energijos atmainą, pavadinimu Kazimiro energija.
Kvantinės mechanikos teorija byloja, kad erdvėlaikio vakuumas kunkuliuote kunkuliuoja atsitiktinėmis kvantinėmis fliuktuacijomis (virsmais), kurios sukuria energijos bangas. Įsivaizduokime dvi lygiagrečiai viena kitos atžvilgiu vakuume esančias metalo plokšteles. Kai kurios energijos bangos yra per didelės ir tarp tų plokštelių tiesiog netelpa, tad energijos kiekis tarp tų plokštelių yra mažesnis nei aplink jas. Kitaip tariant, erdvėlaikis tarp plokštelių turi neigiamos energijos.
Tiesa, yra viena problema: Einšteino numatytosios kirmgraužos yra velniškai nestabilios. Atsivėrusios jos išbūna nepaprastai trumpai – taip trumpai, kad į jas niekas nesuspėja. 1988 m. Kipas Thorne Iš Kalifornijos technologijų instituto su kolegomis iškėlė prielaidą, kad prasivėrusias kirmgraužas išsaugoti būtų galima naudojant negatyvios energijos atmainą, pavadinimu Kazimiro energija.
Kvantinės mechanikos teorija byloja, kad erdvėlaikio vakuumas kunkuliuote kunkuliuoja atsitiktinėmis kvantinėmis fliuktuacijomis (virsmais), kurios sukuria energijos bangas. Įsivaizduokime dvi lygiagrečiai viena kitos atžvilgiu vakuume esančias metalo plokšteles. Kai kurios energijos bangos yra per didelės ir tarp tų plokštelių tiesiog netelpa, tad energijos kiekis tarp tų plokštelių yra mažesnis nei aplink jas. Kitaip tariant, erdvėlaikis tarp plokštelių turi neigiamos energijos.
Lėtas sugniužimas
Teoriškai mėginimai panaudoti tokias plokšteles ir išlaikyti kirmgraužas atviras kol kas nėra realūs. Tačiau Kembridžo universiteto tyrėjas Luke Butcheris rado sprendimą.
"O jei plokštelių dislokacijos vietą pasirinktų pati kirmgrauža? – klausia jis. Kitaip tariant, ar, esant tam tikroms sąlygoms, vamzdiško pavidalo kirmgrauža galėtų generuoti Kazimiro energiją? Mokslininko skaičiavimai byloja, kad jei kirmgraužos anga yra ilgesnė už jos skersmenį, jos centre generuojama Kazimiro energija.
"Deja, kirmgraužos stabilizavimui tos energijos nepakanka – ir ji sugniuš, - pripažįsta L. Butcheris. – Tačiau dėl neigiamos energijos egzistavimo kirmgrauža gniužtų gana lėtai."
Tolesni pirminiai skaičiavimai rodo, kad Kazimiro energijos turėtų pakakti, kad kirmgrauža išbūtų atvira pakankamai ilgą laiko momentą, o per tą laiką būtų galima suspėti pasiųsti šviesos impulsą.
Kirmgrauža yra savotiškos durys į kitą erdvėlaikio tašką. Tai reikštų, jog kirmgraužomis siunčiant šviesos signalus, būtų galima komunikuoti viršijant šviesos greitį. O kadangi dvi kirmgraužos angos gali egzistuoti skirtinguose laiko kontinuumo taškuose, teoriškai pranešimus būtų galima siųsti ir po laiką.
Skaičiavimų autorius L. Butcheris pripažįsta, kad reikia papildomų skaičiavimų: pvz., įsitikinti, kad kitose kirmgraužos vietose energijos pakaks, jog jomis spėtų prakeliauti šviesos impulsas ir pan. Be to, reikia išsiaiškinti, ar šviesos impulsas būtų pakankamai talpus, kad jis galėtų nešti prasmingą informaciją lėtai gniužtančios kirmgraužos tuneliu. Ir, žinoma, lauktų ilgas, ilgas kelias teorines galimybes paverčiant praktinėmis.
"Ar tai reiškia, kad teoriškai mes jau turime technologiją kirmgraužų atvėrimui? – klausia Viktorijos universiteto (Naujoji Zelandija) tyrėjas Mattas Visseris. – Atsakymas tebėra "Ne". Vis dėlto kolegos L. Butcherio darbas labai įdomus. Žvelgiant iš fizikos perspektyvų, jis galėtų atgaivinti susidomėjimą kirmgraužomis."
(75)
(10)
(65)