At­si­bo­do Whist­le­ris? Da­vo­se ny­ku? Leis­ki­tės į ki­to­kių atos­to­gų pa­ieš­ką ir su mū­sų žie­mos spor­to gi­du at­ras­ki­te ne­že­miš­kai ge­rą sniegą ir ledą

Nedaug kas taip papuošia šventes, kaip krentantis sniegas. Tai nebūtinai baltas šaltas dalykėlis, prie kurio esame pripratę Žemėje, nes yra daugybė galimybių ateities kosmoso keliautojams užsiimti žiemos sportu Saulės sistemoje … ir už jos ribų.

Sunkiojo metalo sniegas

Kadangi Merkurijus skrieja arčiausiai Saulės, šiaip jau ten per karšta baltoms Kalėdoms. Tačiau kai kuriose vietose, natūralūs šaldikliai ledą kaupė milijardus metų. Vienišame Merkurijaus ašigalio krateryje dieną temperatūra gali pakilti virš 250 °C, tačiau šešėlio lopinėliuose temperatūra išlieka pakankamai žema, kad išsilaikytų vandens ledas. Ten pilna šio gėrio – kai kuriuose krateriuose ledas yra dešimčių centimetrų storio, o dar daugiau jo palaidota po plonu dulkių sluoksniu. Galėtumėte papietauti kraterio saulėtame centre (apsivilkę specialų kostiumą apsaugai nuo radiacijos) ir paskui nueiti prie sušalusio vandens telkinio gerai popietinei akmenslydžio partijai.

Kiek atokiau nuo centrinio šviesulio, verdančioje Veneroje tokiam sniegui, kurį žinome ir mėgstame, yra per karšta. Bet planeta verta paminėjimo dėl metalinio šerkšno. Temperatūros ten pakanka išgarinti piritą, vadinamąjį kvailių auksą, kuris tada krenta iš atmosferos taip, kaip vandens lašeliai Žemėje. Vulkanai irgi išsviedžia savo dalį elementų, tarkime, telūro, į dangų. Dideliame aukštyje ši mineralų migla kondensuojasi ir ant aukščiausių Veneros viršukalnių formuoja į sniegą panašų šerkšną.

Norintys pasiekti geriausias Veneros šampano miltelių vieteles, slidininkai turėtų traukti į Maxwell Montes, 11 kilometrų aukščio viršūnę (kiek daugiau, nei 2 kilometrais aukščiau nei Everestas). Kopinėjimo entuziastams reikėtų karščiui atsparių slėginių kostiumų, galinčių atlaikyti 400 °C karštį ir 90 kartų didesnį slėgį, nei Žemėje.

Daug vėsesnė aplinka laukia ant aukščiausio Saulės sistemos kalno, besistiebiančio į 25 km aukštį virš Marso lygumų (beveik tris karus aukštesnio už Everestą). Kol astronomai nežinojo, kad Olimpas yra vulkanas, vadino jį „Olimpiniu Sniegiu“, kadangi jo viršūnė šviesesnė už aplinką. Dabar žinome, kad šviesumo skirtumai radosi dėl vulkaninių srautų ir marsietiškų vėjų. Gaila, tačiau nepaisant didelio aukščio, čiuožti nuo Olimpo kalno neįmanoma, kadangi ledo ir ledynų seniai nebėra.

Jei pageidautumėte tinkamesnių žiemiškų sąlygų, galėtumėte patraukti į Marso ašigalius, kuriuos, kaip ir Žemės, dengia sniegas, nors ir dviejų rūšių. Sauso ledo sniegas iš anglies dvideginio, dengia storą sušalusio vandens sluoksnį. Ir kaip išsiaiškino Phoenix marsaeigis, sušalęs vanduo taip pat krenta kaip sniegas, nors dar nepasiekęs žemės, išgaruoja.

Dabar Marso šiauriniame pusrutulyje ruduo – tinkamas laikas keliauti prie ledo kepurių, kurios žiemą išauga ir būtų puikios čiuožyklos. Silpnesnė Marso gravitacija leistų ledo čiuožėjams pakilti į neregėtą aukštį, darant trigubus suktukus.

Europos X žaidynės

Išorinės mūsų planetų sistemos planetos neturi kieto paviršiaus, kur galėtų kauptis sniegas ir ledas, tačiau jų palydovai tam kuo puikiausiai tinka. Europa, kiek mažesnis už Žemę Jupiterio palydovas, turi ploną deguonies atmosferą ir storą ledo šarvą, dengiantį didžiulį vandens okeaną.

„Išlyginus paviršių, būtų galima ten vykti slidinėti,“ sako Cynthia Phillips, SETI instituto Mountain View, Kalifornijoje, astronomė.

Praeitą žiemą Hubble kosminis teleskopas užfiksavo iš Europos paviršiaus plyšių besiveržiančius vandens garus, kurie, veikiami stiprių Jupiterio magnetinių laukų, suformuoja pašvaistes. Jos matomos UV spindulių ruože, tad daugeliui žmonių su sveiku regėjimu, būtų nematomos.

Kai kurie mokslininkai teigia, kad čiuožimui ledu reikia minimalaus jo tirpimo po pačiūža, kas padeda pačiūžų geležtei slysti ledu. Jei taip, čiuožinėti gali nepavykti ir Europoje, kur paviršiaus temperatūra pernelyg žema, kad ledas galėtų tirpti. Bet dar yra daug ir kitų pasirinkimų.

Europoje yra keletas ledo pilnų kraterių, kuriuose pilna idealiai šuoliams slidėmis tinkančių šlaitų ir tarpeklių. „Galėtumėte šliuožti krateriu žemyn, o kadangi gravitacija mažesnė, nei žemiškoji, tuo pačiu atlikti beprotiškų triukų,“ sako Phillips.

Europos kilometriniai ledo kupolai idealiai tiktų nusileidimui slidėmis, priduria Robertas Pappalardo, NASA mokslininkas, tiriantis leduotus palydovus. Jie atrodo apvalesni ir glotnesni, nei gruoblėtos Žemės kalnų grandinės, priduria.

Tuo tarpu vadinamojo Europos „chaotiškojo kraštovaizdžio“ uolų įveikimas smarkiai viliotų kopinėtojus ledu. Šiame regione pilna didžiulių, ledkalnius primenančių, sulaužyto ledo blokų. „Jie yra nedidelio miesto dydžio, kelių kilometrų skersmens, ir kai kurios briaunos labai stačios,“ sako Pappalardo.

Povandeninis plaukiojimas nėra visai žiemos sportas, bet Europa tam puikiai tiktų, prideda jis. Manoma, kad ledkalniai susiformavo, plonesniam ledui susidarius virš gėlavandenių ežerų. Ir nepamirškite po lediniu Europos šarvu plytinčio didžiulio vandenyno.

Žinia, tektų prasibrauti per keleto kilometrų storio ledo sluoksnį, norint pasiekti skystį, kuris nesukietėja dėl palydovą veikiančių galingų potvynių, kuriuos sukelia didžiulė Jupiterio trauka.

Kituose Jupiterio palydovuose irgi galima užsiimti žiemos sportais. Ganimedas ir Kalisto yra pusiau lediniai, pusiau uoliniai ir juose gali būti gilesni okeanai, nei Europoje ar Saturno palydove Encelade, dėsto Pappalardo. Ledo yra tiek daug, kad dalis jo pereina į tankesnę, skęsti galinčią formą. „Ganimede ir Kalistoje tikriausiai yra išorinis sluoksnis mums įprasto ledo, tada vandens sluoksnis, o žemiau – tankesnis už vandenį ledas,“ sako jis. „Tai savotiškas okeano sumuštinis, iš viršaus ir apačios dengiamas ledo.“ Povandeninis nardymas ir čiuožinėjimas – ideali atostogų programa.

 Mėlynas sniegas ir šuoliai nuo uolų

Sukorę dar keletą šimtų milijonų kilometrų gilyn į kosmosą, rasite puikiąsias Saturno palydovų žiemos pramogas. Titano ežerai yra skystos dujos, bet paviršių dengia ledo kalnai. Skystas metanas ir etanas lyja ant paviršiaus, nubarstyto ledo rieduliais ir skalda. Šalimais skrieja daugiausia iš ledo sudarytas mažasis Mimas, turintis trečdalio palydovo diametro dydžio kažkada įvykusio stipraus susidūrimo žymę. Krateryje yra kalnas, iškilęs į 6 kilometrų aukštį nuo aplinkos. „Ši viršūnė visai gerai tiktų laipiojimui, nors gravitacija čia labai silpna ir tai tikriausiai būtų laikoma sukčiavimu,“ šypsosi Pappalardo. Tai reiškia, kad nereikėtų nerimauti dėl leidimosi žemyn – būtų galima tiesiog stryktelėti žemyn nuo viršūnės ir nupleventi ant paviršiaus.

Iš visų mūsiškės planetų sistemos kūnų, Saturno palydovas Enceladas galėtų būti aukščiausios klasės žiemos sporto vieta. 2011 m., planetologas Paulas Schenkas kruopščiai ištyrė ten trykštančias čiurkšles ir rado ant jo paviršiaus krentančios panašios į sniegą medžiagos apklotą. Cassini zondas, lankęs Saturno sistemą nuo 2004, pirmasis pastebėjo vandens garų čiurkšles, kurių didžioji dalis skrieja link Saturno ir sudaro vieną iš jo žiedų. Bet Schenkas su kolegomis pastebėjo ant Encelado paviršiaus medžiagos apklotą, dviem juostomis einantį nuo šiaurės į pietus. Schenkas išsiaiškino, kad yra melsvas ir krenta neįsivaizduojamai lėtai, mažesniu, nei vienos tūkstantosios milimetro dalies per metus greičiu, išsiaiškino Schenkas. Tačiau šis sniego sluoksnis kai kuriose vietose yra maždaug 100 metrų storio, o tai reiškia, kad snigti turėjo dešimtis milijonų metų – va čia tai slidinėjimo sezonas.

Encelado „snaigės“ daug mažesnės už tipiškus vandens kristalus Žemėje, jų skersmuo Schenko teigimu, tėra 1 – 2 mikrometrai. Tai smulkiau, nei talko milteliai, tad bet kas, norėsiantis pakeliauti mėlynu sniegu turės atsigabenti labai didelius sniego batus, padedančius geriau išsilaikyti ant puraus ir biraus sniego. O gal norėsite čiuožti slidėmis – ultralengva medžiaga yra geriausia, ko gali tikėtis bet kuris slidinėtojas.

Egzoplanetų ekstremumai

Už Saulės sistemos ribų tuntai egzoplanetų teikia viliojančias žiemos sporto galimybes. Jei tikėsime Kepler kosminio teleskopo ir kitų planetų medžiotojų atradimais, dauguma Paukščių Tako žvaigždžių tikriausiai turi bent po vieną ar dvi planetas. Egzoplanetų sąraše pilna superžemių, minineptūnų, kepinamų mažų uolų ir gigantiškų jupiterių, bet astronomai dar tik pradeda tirti jų atmosferas ir aiškintis, kokios jos.

Rugsėjį astronomai atrado giedrą dangų ir vandens garus maždaug Neptūno dydžio planetoje, įsikūrusioje už 120 š.m. nuo Žemės. Manoma, kad joje yra uolinė šerdis ir ledo mantija.

Daugybėje kitų egzoplanetų gali būti vandens skysčio ar kietos medžiagos pavidalu. Kol kas pažvelgti į kitų planetų paviršių mūsų teleskopai negali. Tačiau astronomai turi ne vieną būdą, kaip galima ieškoti ledo ir sniego kitose planetų sistemose. Praeitą vasarą milžiniškas ALMA teleskopas padarė pirmąjį už 176 š.m. esančios planetų sistemos „sniego linijos“ atvaizdą. Žemėje sniegas formuojasi, kai pakankamai šalta, kad drėgmė virstų balta medžiaga, panašiai formuojasi ir sniego linijos, kur pasidaro pakankamai šalta apie jaunas žvaigždes. Ši šaltoji riba žymi vietas, kur tokios molekulės, kaip anglies dioksidas, metanas ir anglies monoksidas sušąla ir tampa dulkėmis, formuojančiomis planetų statybinius blokus.

Nepaisant sniego gausos, dauguma egzoplanetų tyrinėtojų stengiasi rasti planetas, kur vanduo yra skystas, o ne sušalęs, kadangi tai yra pagrindinis gyvybės paieškų ingredientas. „Bet tada būtų galima pagalvoti apie vandens sportus,“ sako Pappalardo – ir laukti vasaros.

Rebecca Boyle hopes to reach new heights next season

Rebecca Boyle
New Scientist № 3000

Komentarai (5)