Didingi ugnies kamuoliai Žemės atmosferą skrodžia kasdien – bet atspėti, kurie pasieks žemę nebuvo galima. Dabar sukurtas naujas modelis, leidžiantis nuspėti, kokiame aukštyje šios uolos iš kosmoso sprogs – ir ar žmonėms ant žemės reikia saugotis šrapnelių.

Kai kosminiams akmenims nenuskyla ir jų keliai susikerta su mūsų planeta, trintis atmosferoje juos iškepa ar paverčia ugnies kamuoliais. Dažniausiai tai įvyksta pakankamai aukštai, ir jie pavojaus nekelia, visiškai sudegdami dar nepasiekę žemės. „Mūsų atmosfera efektyviai užstoja nuo šių pavojingų sviedinių,“ sako Manuel Moreno-Ibàñez iš Autonomiškojo Barselonos universiteto Ispanijoje.

Bet skraidantieji žemai, žalos gali pridaryti, nesvarbu, pasiekia jie žemę ar ne. Pavyzdžiui, prieš porą metų meteoras sprogo 29 kilometrų aukštyje virš Čeliabinsko, nustelbdamas Saulę ir išskirdamas daugiau energijos, nei 20 atominių bombų. Didesni, žemiau lekiantys akmenys kaltinami ir dėl masinių išmirimų.

Tad, mokslininkai nori sukurti būdą išsiaiškinti, kas nutinka prie mūsų artėjančioms skirtingos formos, dydžio ir sukimosi uolienoms. Moreno-Ibàñez su kolegomis išsiaiškino, kaip tiksliai nustatyti uolos užsiliepsnojimo aukštį, naudojant du parametrus: jos patiriamą aerodinaminį pasipriešinimą, ir kaip ją įkaitina atmosfera.

Išsiaiškinę šiuos magiškus skaičius iš uolų trajektorijų, jie modifikavo egzistuojančias lygtis, kad šios geriau atspindėtų realybę, ir leistų paskaičiuoti, kaip giliai į atmosferą uolos paners.

Tada komanda patikrino modelį su ugnies kamuoliais, kurių trajektorijos ir aukštis buvo žinomas iš Meteorite Observation and Recovery Project, stebėjimo kampanijos, vykdytos nuo 1971 iki 1985, naudojant 60 dangų skenuojančių kamerų Kanadoje. Metodas veikė, atitiko kameromis fiksuotus vaizdus (Icarus, doi.org/z82).

Toliau komanda planuoja išbandyti modelį, pritaikydama skaičius Čeliabinsko ir kitiems meteorams. Galiausiai jie tikisi apskaičiuoti būsimų meteorų aukščius ir jų fragmentų kritimo vietas.

Deja, su „dinozaurų žudikais“ šis metodas neveiks, nes jie yra pakankamai dideli, kad įkaitę išliktų vientisi. Bet mažesnės Žemę pasiekiančios uolos gali pamokyti apie savo didesniuosius pusbrolius. Ir šis modelis naudingas jų suradimui: jis numato fragmentų energiją, kritimo laiką ir vietą.

„Meteoritų iš tokių įvykių radimas suteikia mums progą daugiau sužinoti apie Saulės sistemą ir dar svarbiau, – apie medžiagas, sudarančias kosminius objektus, galinčius kelti potencialią grėsmę Žemei,“ pažymi Michael Hankey iš Amerikos meteoų draugijos. „Kiekvienas Žemėje nukritęs meteoritas yra gabalėlis kosmoso.“

Nors tokie žybsniai ir dažni, kad juo pamatytų, kameros turi skenuoti dangų tinkamu metu tinkamoje vietoje. NASA ir kitos kosmoso agentūros turi daug antžeminių ir kosminių teleskopų ieškančių pavojingų uolų padangėje, o privatus B612 Fondas nori paleisti šiam tikslui skirtą kosminį teleskopą Sentinel.

Tačiau blogų naujienų gali būti daugiau. Pavyzdžiui, Čeliabinsko meteoras užklupo mus netikėtai, ir kol kas tik keli meteoritai atsekti nuo kosmoso iki žemės. Modelis teikia šiek tiek vilties, kad ateityje tyrimai bus vaisingesni, bei pabrėš stebėjimo teleskopų poreikį. Galiausiai, juk galime nuspėti tų didelių kosminių uolų kritimą, tik jei matysime jas atlekiant.

Sarah Scoles
New Scientist № 3009

Komentarai (4)