Mokslininkai, atradę vienišą kosmose dreifuojančią planetą, aptiko joje vykstančius atmosferos reiškinius: tikėtina, kad planetos paviršių kartais užtemdo išsilydžiusio metalo debesys, rašo newscientist.com.

Bežvaigždė planeta PSO J318.5-22 buvo aptikta 2013 metais vykdant „Pan-STARRS“ dangaus stebėjimo programą. Už Jupiterį maždaug 8 kartus sunkesnė planeta nėra panaši į mažas, negimusias žvaigždes, vadinamas rudosiomis nykštukėmis – ji labiau primena gigantiškas planetas, kartais matomas besisukant apie kitas žvaigždes. O tai, astronomų manymu, veikiausiai reiškia, kad ji susiformavo ties žvaigžde ir kažkokiu būdu buvo išsviesta iš savo orbitos, dėl ko buvo priversta pradėti vienišą kelionę po kosmoso platybes. Dėl tos pačios priežasties astronomams tokią planetą tyrinėti kur kas lengviau nei planetas, kurias nuo astronomų akių slepia ryški jų žvaigždžių šviesa.

„Norint bent įžiūrėti planetas prie žvaigždės reikia gerokai pasistengti, o šis objektas skrenda sau vienišas“, – sakė Edinburgo universiteto (Jungtinė Karalystė) mokslininkė Beth Biller, kartu su kolegomis matavusi planetos ryškį ir nustatė, kad vos per kelias valandas jis gali pasikeisti iki 10 procentų.

Anot mokslininkų, tokius pokyčius gali paaiškinti planetos atmosferos sistema. „Jeigu prisimintumėte apie Jupiterio Didžiąją raudonąją dėmę, tai ir toje planetoje gali būti panašių audringų dėmių“, – sako B. Biller.

Abiejų planetų apsisukimo apie savo ašį periodai panašūs: Jupiteryje jis trunka 10 valandų, planetai-našlaitėlei – nuo 5 iki 10 valandų. Tačiau, skirtingai nei Jupiteris, kuris per ilgą Saulės sistemos gyvavimo laiką gerokai atvėso, PSO J318.5-22 vis dar yra gerikai įkaitusi – jos paviršiaus temperatūra yra aukštesnė nei 1100 kelvinų.

Iš išorės nešildomos planetos temperatūrą palaiko jos vidinė kaitra. Tokia temperatūra reiškia, kad planetoje-našlaitėje debesys yra ne iš vandens garų, kaip Žemėje, o iš išsilydžiusių mums įprastoje temperatūroje kietų medžiagų, taip pat – metalų.

„Tikėtina, kad tai yra karštų silikatų ir geležies lašelių debesys. Lyginant su ja Veneros atmosfera gali pasirodyti svetinga“, – sakė B. Biller.

Kalifornijos universiteto Santa Kruze (JAV) egzoplanetų atmosferų modeliuotoja Caroline Morley mano, kad panašiomis savybėmis gali pasižymėti ir kitos panašaus dydžio planetos, nepriklausomai nuo to, našlaitės jos, ar ne.

„Tai yra stiprus ženklas, kad šių objektų ryškis gali būti kintamas. Būtų labai gerai įvertinti šį kintamumą ir jį susieti su audrų sistemomis“, – sakė JAV mokslininkė.

Dabar B. Biller kaip tik bando atlikti panašią apie žvaigždę HR 8799 turimų duomenų analizę – apie ją sukasi planetos, smarkiai primenančios vienišą kosmoso klajūnę.

„Tai labai jaudinantis metas tyrinėti egzoplanetų klimatą. Žmonės jau daugelį metų kartojo, kad turėtume atkreipti dėmesį į rudąsias nykštukes, nes jos yra beveik kaip planetos, todėl galėtume atrasti sąsajas. O dabar iš tiesų galime tai padaryti“, – sakė C. Morley.

Plačiau apie skysto metalo lietaus merkiamą planetą-našlaitę skaitykite čia.

Komentarai (0)